Naujoji knyga, fragmentiškai atspindinti Europos Parlamento nario, partijos „Tvarka ir teisingumas“ lyderio, buvusio du kartus Vilniaus mero, du kartus premjero, Jo Ekscelencijos Prezidento Rolando PAKSO neblėstančią aistrą skraidyti, politinę veiklą, laikmečio iššūkius, minties kelią – nepretenduoja tapti „fundamentaliu monumentu“, prislegiančiu istorines asmenybes. Tai veikiau gyvas nervas, nerimstanti širdis, talpinanti savyje neužmirštamą vakar dienos patirtį, jautriai reaguojanti į nūdieną, su nerimu žvelgianti į ateitį. Kiekvieną mąstančią būtybę stabtelėti ir įsiklausyti verčiančiu klausimu – „VARDAN KO?..“ pavadinta knyga, tiek savo turiniu (paties R. Pakso, jo kolegų, bendražygių, oponentų pasisakymai, nuomonės, įžvalgos), tiek kompozicine visuma, tėra kuklus indėlis, siekiant pasitarnauti TIESAI ir TEISINGUMUI, kuris buvo sutryptas prezidentinio skandalo metu, teisingumui, kurio pasigendame ir šiandien – valdžios, teisėsaugos institucijų dangstomo melo, nesantaikos bei karo kurstymo propagandos, politinės korupcijos užvaldytoje šalyje.

Tvirto žemaitiško charakterio padangių virtuozas, akrobatinio skraidymo čempionas, 2006 m. vasarą vienmotoriu lėktuvu apskridęs aplink pasaulį, galima sakyti, patyrė tikrą katarsį: „Skrisdamas supratau, kad Dievas mums paliko labai mažą, tačiau tokią gražią ir brangią Žemę. Šis SKRYDIS – ne tik dovana Lietuvai. Tai, ką teko išgyventi per 47 sunkių išbandymų dienas, sakytum, išgrynino mintis, nuskaidrino dvasią ir padėjo į daugelį dalykų pažvelgti kitomis akimis... Šią vasarą turėjau ypatingą galimybę pajausti, kaip mes visi esame atsakingi už Lietuvą ir kaip turime ją branginti“.

Ko gero, pilotas Rolandas Paksas galėtų pretenduoti į Gineso

Po dešimties metų pertraukos į Dzūkijos sostinės padangę sugrįžo penktą kartą organizuota aviacijos šventė – didžiausias tokio tipo renginys regione. 2014 m. rugpjūčio 16 dieną įvykusi fiesta „Alytus – ore“, skirta mieste veikusios prancūzų aviacijos eskadrilės „Normandija – Nemunas“ 70-mečiui, o taip pat pažymėti istorinėms datoms: Alytaus aerodromo 75-mečiui ir aeroklubo 55-mečiui.

Tą saulėtą vasaros savaitgalį Alytaus aerodrome į dangų vienas po kito kilo lėktuvai, parasparniai ir sraigtasparniai, skriejo parašiutai. Aviacijos šventinę programą praturtino simbolinis parašiutininkų šuolis su Prancūzijos ir Lietuvos vėliavomis iš „AN-2“ lėktuvo, akrobatinio lėktuvo „Jak-55M“ programa, grupinė parašiutininkų akrobatika, akrobatinio lėktuvo „Extra 300“ skrydis, aviamodeliuotojų programa, kariškių sraigtasparnio „MI-8“ pasirodymas, parašiutininkų šuolis iš ypatingai žemo aukščio, šuoliai nuo sparnų, sklandytuvo „Jantar St“ skrydis ir žinoma, trijų lėktuvų „Jak-52“ akrobatinės grupės skrydis „Sparnas-sparnas“, atlikęs išties originalią, įspūdingą programą. Prie vieno iš šių trijų lėktuvų šturvalo sėdo ir Europos Parlamento narys, Prezidentas Rolandas PAKSAS.

– Tautiečiai gerai žino: pilotas Rolandas Paksas – vienintelis Prezidentas, sportiniu lėktuvu apskridęs mūsų planetą, o kiek metų apskritai skraidote?

– Šiemet man sukako 58 metai, o skraidau nuo 16-os, tad skraidymo stažas – 42 metai. Galima įsivaizduoti, kaip tai baisiai skamba – skraidau jau 42 metus, skaičiuojant nuo pirmojo pakilimo

Turbūt nieko naujo nepasakysiu, bet, man atrodo, kiekvienam lakūnui patys svarbiausi yra du skrydžiai: pats pirmasis, kai apskritai pirmą kartą tenka pakilti į orą drauge su instruktoriumi, ir pirmas savarankiškas, kuomet skrendi vienas. Kaip sakiau, man tada buvo 16 metų. Ko gero, būtent pirmieji skrydžiai labiausiai įstringa sąmonėje, todėl ir prisimeni juos visą gyvenimą. O visi kiti sportiniai skrydžiai, metams bėgant, rikiuojasi į vieną begalinę eilę...

2006-ųjų vasarą atliktas skrydis aplink pasaulį paliko neišdildomus įspūdžius, sukėlė nemažai dvasinių išgyvenimų, praturtino mane visomis prasmėmis, emociškai, žmogiškai, leido filosofiškai pažvelgti, apmąstyti nueitą gyvenimo kelią.

Ypač gerai man įsiminė 2002-ųjų spalio 3 d. skrydis drauge su dviem kolegomis (vienas jų – amžiną atilsį Leonas Jonys, kitas, ačiū Dievui, dar gyvas Robertas Noreika) virš Neries upės, praskrendant po Verkšnionių tiltu (šis tiltas yra kelio atkarpoje, važiuojant nuo Vievio link Kernavės). Esu kažkada minėjęs, ganėtinai sudėtingas ne tik fiziškai, bet ir navigaciniu požiūriu pasaulinis skrydis, kada per daugybę dienų teko įveikti tūkstančius kilometrų, lyginant su skrydžiu po Verkšnionių tiltu, trukusio tiktai sekundės dalį, savo emociniu užtaisu bei patirta įtampa – man jie abu tolygūs! Net negalėčiau pasakyti, kuris iš šių dviejų skrydžių paliko gilesnį pėdsaką mano sąmonėje ir širdyje.

– Be abejo, turint omenyje išties įspūdingą skraidymo stažą, per tuos 42 metus jums teko dalyvauti įvairiose sportinėse varžybose bei aviacijos šventėse. Kaip ir kiekviena sportinė rungtis, taip ir tam tikromis sąlygomis atliekama akrobatinio skraidymo programa, regis, savaip unikali, nepakartojama. Kuo išsiskyrė, ar buvo kažkuo ypatinga rugpjūčio 16 d. aviacijos šventė „Alytus – ore“?

– Aviacijos šventės „Alytus – ore“ programoje bene efektyviausias – grupinis trijų sportinių lėktuvų „JAK–52“ skrydis „Sparnas-sparnas“, originalioji programa, kurioje ir jums teko dalyvauti. Trims lėktuvams, sinchroniškai padangėje atliekant sudėtingus viražus, galimi netikėtumai. Ar viskas atliekama labai tiksliai, lyg tai būtų šveicariškas laikrodis?

– Be abejo, trijų sportinių lėktuvų programoje viskas preciziškai tikslu, kaip šveicariškame laikrodyje!.. Aviacijos sporte kitaip nė būti negali. Tiek mano, tiek ir kolegų praktikoje dar nebuvo atvejo, kad kažkas būtų nesužiūrėta, nepamatuota ar neapskaičiuota. Kita vertus, gyvenime juk visko būna, pasitaiko įvairiausių netikėtumų, galimas ir force majeure, kai sugenda variklis, sutrinka lėktuvo techniniai parametrai, tačiau šią tikimybę mes stengiamės sumažinti iki nulio...

Galbūt nuo žemės viskas atrodo labai paprasta. Atseit, kas gi čia tokio: skrenda trys lėktuvai sparnas prie sparno, ir tiek. O kad šitaip labai paprastai viskas atrodytų, pilotams būtina labai daug dirbti, treniruotis. Pirmiausia, kiekvienam atskirai lakūnui reikia išmokti išties gerai, profesionaliai skraidyti. Bene svarbiausias dalykas grupiniame skrydyje, atliekant sportinę programą, – mes privalome be galo PASITIKĖTI vienas kitu!..

Štai, pavyzdžiui, dvi nuotraukos: pirmoje – skrenda du lėktuvai, kur mes maždaug 12 centimetrų atstumu skrendame vienas šalia kito (aš skrendu žemyn galva viršuje, o kolega R. Noreika skrenda apačioje) – tai išties fenomenalus skrydis, sakyčiau, vertas Gineso rekordų knygos!.. Kitoje nuotraukoje – trijų lėktuvų skrydis po Neries tiltu. Laiko atžvilgiu šias dvi nuotraukas skiria 30 metų. Būtent tiek metų mes drauge su pilotu Robertu Noreika skraidome,

Žodžiu, tenka metų metais darbuotis, mokėti pačiam gerai skristi, pasitikėti vienas kitu ir tvirtai žinoti, kad šalia skrendantis lėktuvas staiga „netyčia“ tavęs neužkliudys, neužmuš, o tu nenuvairuosi savojo į žemę ar į kokį nors pastatą... Ir tik tada ore galima padaryti tai, kas stebint nuo žemės atrodo labai paprasta ir aišku.

Profesionalus, meistriškas, atsakingas skrydis – tai toks dalykas, dėl kurio verta gyventi!.. Apskritai sportinėje aviacijoje labai svarbūs trys dalykai – meistriškumas, profesionalumas ir atsakomybė, ne tik už save, bet ir už kolegas, skrendančius šalia tavęs, sparnas prie sparno...

– Geriausios kloties pasišventusiems aviacijos sportui pilotams, atliekant akrobatinius viražus žydrojoje padangėje!.. Dėkoju už pokalbį.

Kuo patrauklus LADAKALNIS? Turistai, keliaujantys pro Ignaliną, dažniausiai užsuka į legendomis apipintą Ladakalnį, garsėjantį nuo jo atsiveriančiais nuostabiais vaizdais. Ne veltui sakoma, jog tai viena gražiausių vietų Lietuvoje. Pakilus į 175 metrus virš jūros lygio iškilusią kalvą, prieš akis unikali panorama ir septyni ežerai miškingoje vietovėje. Rytinėje kalno papėdėje raibuliuoja Linkmenas ir Asėkas, pietinėje – Alksnas, Alksnaitis o vakarinėje mėlynuoja didžiulis Ūkojas ir Pakasas. Šiaurinėje pusėje prasideda geomorfologinis draustinis, kur slepiasi septintasis ežeras Almajas.

Nuo Ladakalnio atsiveriantys vaizdiniai neapsakomi, aplinka

Vienas ąžuolų sodinimo tradicijos iniciatorių – buvęs ilgametis Seimo narys, Kovo 11-osios Akto signataras, Socialdemokratų partijos garbės pirmininkas Česlovas JURŠĖNAS gerai prisimena, kad „būta tam tikrų nesklandumų“ ir prieš 16 metų, kai Prezidentas A. M. Brazauskas sodino Prezidentui Antanai Smetonai skirtą ąžuolą. Pasak Č. Juršėno, „Rolandas Paksas buvo piliečių išrinktas Prezidentas. Ar jį reikia išmesti iš vadovų sąrašo, visų enciklopedijų, rinkimus anuliuoti? Neišeina, tokia papildoma bausmė nenumatyta...“. Jis tikisi, kad ant Ladakalnio pasodinta ąžuoliukų alėja ne tik pagerbs Lietuvos Prezidentus, bet bus prasmingas patriotinis akcentas: „Žmonės masiškai lanko šią vietą. Tai dar vienas turistinis objektas ne tik Ignalinos rajone, bet ir Lietuvoje“, – teigė Č. Juršėnas.

R. P. „Nors tada lijo ir buvo šaltoka, Ladakalnyje įvyko gražus, istoriškai prasmingas renginys. Kadangi ten buvau pirmą kartą, esu labai sužavėtas piliakalniu ir jo apylinkėmis. Teko daug kartų skristi virš Ladakalnio, tačiau niekad į jį neatkreipdavau dėmesio. Taip jau susiklostė, kad Prezidento Aleksandro Stulginskio garbei nebuvo pasodintas ąžuolas. Ruošdamasis šiam įvykiui, skaičiau istorines knygas, atsiminimus. Taip pat apsilankiau Panemunėje, kur ilsisi palaidotas A. Stulginskis. Tai Žmogus, padaręs mūsų valstybei labai daug svarbių dalykų. Būtent A. Stulginskiui einant valstybės vadovo pareigas, priimta pirmoji Respublikos Konstitucija, įvestas litas, įvykdyta žemės reforma, Lietuva tapo Tautų Sąjungos nare, atgautas Klaipėdos kraštas. Koks dar Prezidentas galėtų pasigirti tokiais įspūdingais nuveiktais darbais Tėvynei?.. Džiaugiuosi, kad man teko garbė įamžinti bene daugiausiai Lietuvos valstybingumui nusipelniusios asmenybės atminimą. Tikiuosi, mano pasodinti ąžuolai prigis ir užaugs tvirti“, – kalbėjo prezidentinių ąžuolų sodinimo misijoje dalyvavęs Europos Parlamento narys, „tvarkiečių“ lyderis, Prezidentas Rolandas PAKSAS. Plačiau apie tai išskirtiniame „Laisvo laikraščio“ parengtame reportaže.

R. P. kalba: „Gerbiamas signatare Česlovai, ministre, visi čia susirinkusieji, esu labai dėkingas ir nuoširdžiai sveikinu puikią idėją, kuri Česlovo Juršėno iniciatyva buvo realizuota. Man atrodo, labai svarbu, kad Lietuvoje apskritai vyksta tokie renginiai, kuomet pagerbiami prezidentai, gerbiama mūsų istorinė atmintis, nes tik tokia Tauta turi ateitį.

Vis tiktai, šia išskirtine proga, privalau tarti keletą žodžių apie Lietuvos prezidentą Aleksandrą STULGINSKĮ. Neseniai man teko lankytis Kaune, Panemunės kapinėse pagerbiant A. Stulginskio mirties metines. Ta proga net ir tokiu lietingu oru (turėkite kantrybės!..) norėčiau pacituoti jums keletą šio Prezidento teiginių. 1956 metais, kai aš gimiau Telšiuose, kitas žemaitis iš Raseinių, Lietuvos Prezidentas Aleksandras Stulginskis, būdamas tremtyje, rašė laišką savo dukrai Aldonai: „Jau trejetą savaičių atgal aš tau rašiau, jog mudu su senele rengiamės apleisti šią šalį ir grįžti į Lietuvą. Gruodžio pradžioje išvažiuosime. Dabar važiuoti negalime, kadangi upė neužšalusi, persikėlimų per ją nėra, o kol laivai kursavo, nesuskubome susitvarkyti“. Aleksandras ir Onutė Stulginskiai, kaip ir buvo numatę, 1956 metų gruodį sugrįžo į Kauną.

O štai kita A. Stulginskio laiško citata: „Mudu esame ganėtinai sveiki. Pradėjau dirbti šiltnamy, darbas sekasi neblogiausiai. Į darbą važiuoju pusantro kilometro autobusu, dar tiek einu pėsčias. Kambariuką turime 2,5 x 2,5 metro didumo, talpinamės. Blogiausia, kad man tenka 12 valandų būti namie. Turime nusipirkę sofą senelei gulėti, o aš guliu sudedamoj lovutėj. Paskolino staliuką, kėdę – tai visi mūsų baldai“.

Tais pačiais 1956 metais A. Stulginskis išsiuntė raštą Sovietų Sąjungos generaliniam prokurorui, kuriame teigė, kad beveik per 11 metų įkalinimo, kai jis buvo nuteistas ypatinguoju NKVD nutarimu, taip ir nesužinojęs, už kokius nusikaltimus atliko bausmę.

Dar vieną mintį iš Aleksandro Stulginskio atsiminimų norėčiau jums perskaityti. Būtent tuo istoriniu momentu, kai Lietuvoje buvo ypač sudėtinga situacija, koks lakoniškas ir konkretus buvo Prezidento planas: „Vilnių apleisti tik įsiveržus į jį bolševikams. Pasirinkti naująją laikinąją sostinę – Kauną, visas jėgas telkti Kaune. Skubiai organizuoti lietuvišką kariuomenę. Prezidento Antano Smetonos siūlymą keltis į Gardiną – kategoriškai atmesti. Remtis kovoje už Lietuvos nepriklausomybę vokiečiais – pražūtinga. Laisvės klausimą gali spręsti tik pati lietuvių Tauta, toje kovoje tik ja ir remtis“. Aš manau, tai yra bene svarbiausi A. Stulginskio pasakyti žodžiai. Tad, grįžtant į nūdieną, sodindami ąžuolą šio Prezidento garbei, prisiminkime, visur ir visada mes turime remtis tiktai lietuvių Tauta. Tebūnie Lietuvos Prezidentui Aleksandrui STULGINSKIUI amžina garbė!..“.

Česlovas Juršėnas: „Mieli bičiuliai, aš irgi su jumis visais džiaugiuosi, kad mes galutinai realizuojame idėją, kuri kilo pernai. Tik aš norėčiau kai ką patikslinti. Pirminė idėja kilo mano kolegoms Ignalinos socialdemokratams, jų atstovas Vilius Cibulskas čia stovi. Ir tik po to aš pats „įsikibau“ į šitą idėją, vedžiau derybas su visais Prezidentais, kad iš tikro tinkamu laiku, kaip nurodė Nacionalinio parko direktorius, būtų sodinami ąžuolai. Taip palaipsniui, neskubėdami, nes ąžuolai auga ilgai, vadinasi, ir sodinti juos reikia tinkamai pasiruošus, kad augtų šimtmečius. Be abejo, jie praaugs mus, džiugins mūsų vaikus, anūkus, proanūkius... Aš dvigubai džiaugiuosi ir dėl to, kad ši vieta – tai geografinis, kartografinis, turistinis taškas. Ir šitas taškas – Ignalinos labui. Ignalinos rajonas gražus savo gamtos turtais, Palūšė, Nacionalinis parkas, Ladakalnis – gausiai lankomos vietos turistų bei

Nepriklausomos Lietuvos valstybės parlamentarizmo ir demokratijos simbolis Prezidentas Aleksandras Stulginskis buvo reabilituotas po mirties, praėjus trims dešimtmečiams nuo to momento, kai 1961 metų rugsėjo 18 dieną KGB vyresnysis tardytojas kapitonas Melnikovas, peržiūrėjęs bylą, padarė išvadą: objektyvių kaltės įrodymų nėra ir suimtasis lagerininkas A. Stulginskis buvo nuteistas nepagrįstai...

Man labai patinka amerikiečių astronauto Lui Amstrongo, žengusio pirmą žingsnį Mėnulyje, pasakyta frazė: „Tai yra mažytis žingsnis žmogaus gyvenime, tačiau didžiulis žingsnis žmonijai“. Tad ir šiuo atveju, jeigu aš kalbėčiau vadovaudamasis savo emocijomis, galėčiau pasakyti: tai yra mažytis žingsnis man, asmeniškai, kadangi esu pasodinęs daug ąžuolų, daug įvairių medžių. Kita vertus, tai didžiulis žingsnis, atkuriant teisingumą Lietuvoje. O neatkūrus prigimtinio teisingumo, ko galime tikėtis?.. Aš nekalbu apie teisėtumą. Teisėtumas ir teisingumas – dvi skirtingos sąvokos.

Prisiminkime, kaip naciai varė į koncentracijos stovyklas milijonus žmonių, manydami, kad jie elgiasi teisėtai, kadangi tuometinės Vokietijos valstybės politika ir įstatymai buvo būtent tokie, kurie skatino tai daryti. Bet net jeigu jie ir nenusižengė to meto teisei, tai tikrai nusižengė teisingumui bei žmogiškumui. Žmonijos istorija žino daugybę tokių pavyzdžių. Todėl prigimtinis teisingumas, leidžiantis žmogui gyventi pagal prigimtį, ir teisėtumas, apie kurį gali kalbėti oponentai, skeptiškai reaguojantys į prezidentinių ąžuolų sodinimą, tai du skirtingi dalykai.

Bet, kartoju, visą laiką taip buvo ir visą laiką taip bus – žmonija bus pasidalinusi į kažkokias stovyklas. Ir šiandien toks pasidalinimas jaučiasi. Dalyvaujant šiame renginyje ir po jo apie tai kalbėjo Aukštaitijos Nacionalinio parko direktorius, tie žmonės, kurie ant Ladakalnio jau matė ne vieną Prezidentą...

O kaip buvo su amžiną atilsį Prezidento Algirdo Brazausko pasodintu ąžuolu? Vieni niokojo atvažiavę, kiti atvirkščiai, gelbėjo, saugojo tą medelį. Kažkas niokoja, kažkas saugo ir puoselėja – nuolat kartojasi ta pati istorija. Todėl, aš manau, reikia filosofiškai, gerai nusiteikus, tolerantiškai į tokius dalykus žiūrėti. Bet kuriuo atveju, po ąžuolų sodinimo misijos užbrėžus brūkšnį, galėčiau pasakyti, kad grįžau į Vilnių geros nuotaikos. Nors buvo šalta, smarkiai lijo, oras tikrai ne pats geriausias, tačiau įsiminė nuostabi vieta, puikus, nepakartojamas renginys. Tauta, mokanti

– Kadangi šios gražios iniciatyvos palaikytojas ir puoselėtojas yra Socialdemokratų partijos garbės pirmininkas, signataras Česlovas Juršėnas, jūsų nuomone, kaip reikėtų vertinti šį gestą? Tai buvo suderinta su partijos vadovybe, o gal viską lėmė Č. Juršėno principingumas, sąžinės balsas?

R. P. Man labai patiko Česlovo Juršėno atsakymas, kai aš jam uždaviau panašų klausimą. Jis pasakė paprastai ir aiškiai: „Manęs nebėra iš kur išmesti!..“.

Aš taip suprantu, kiekvienas žmogus, anksčiau ar vėliau, pasiekia vidinę brandą. Tada žinomas posakis – „Tiesa mus išlaisvina“ tampa daug svarbesniu už tai, kas vyksta aplinkui, nežiūrint, kas ten ką kalba, malasi, verda, sukasi, intriguoja ir panašiai. Būtent šis suvokimas, jog tiesa mus išlaisvins, visuomet buvo, yra ir bus aktualus žmogaus dvasinei prigimčiai. Ir, man atrodo, Kovo 11-osios Akto signataras Česlovas Juršėnas šiuo atveju pasielgė korektiškai, kaip Žmogus iš didžiosios raidės. Viskas nusiplaus, dings iš atminties, bet visuomet išliks tiesa ir teisingumo siekis!..

Ir šiandien, jeigu užlenktume pirštus, 19 metų Prezidentas Aleksandras Stulginskis jau gulėjo palaidotas Panemunės kapinėse, kol pagaliau buvo visiškai reabilituotas. Vadinasi, prireikė daugybės metų, kol oficialiai valdžia pripažino, jog Prezidentas A. Stulginskis buvo nuteistas ir ištremtas neteisėtai.

Kitas Prezidentas – Antanas Smetona mirė ne Lietuvoje, Amerikoje. Šiam žmogui teko išties dramatiška Lietuvos istorijos atkarpa. Vieni smerkia Prezidentą A. Smetoną už tai, kad šis pabėgo, kuomet sovietų kariuomenė okupavo Lietuvą. Kiti mano, kad kitos išeities, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, paprasčiausiai nebuvo. Tai istorinis faktas, kurį dabar galima įvairiai vertinti.

Arba imkime, pavyzdžiui, Lietuvos Prezidentą Kazimierą Grinių, kuris, įvykus valstybinam perversmui, neteko posto.

Todėl aš dar kartą sakau: TIESA MUS IŠLAISVINS. Šia prasme, vertinant jau įvykusį FAKTĄ – man teko pasodinti du medelius prezidentinių ąžuolų alėjoje Ladakalnyje. Jeigu prieš dešimt metų tai būtų tiesiog neįmanomas dalykas, kurį šiandien aš priimu kaip savaime suprantamą. O dar po kokių dešimties metų, tai bus absoliučiai normalus, tradicinis renginys. Po tam tikro istorinio laikotarpio – Lietuvos Prezidentų pagerbimas, tradiciškai sodinant ąžuoliuką Ladakalnyje, taps tiesiog būtinu. Man taip atrodo.

– Jūsų nuomone, šis sutapimas, kad jums teko sodinti ne tik savo, bet ir prisidėti sodinant dramatiško likimo Lietuvos Prezidento Aleksandro Stulginskio ąžuoliuką, tėra paprastas atsitiktinumas ar tam tikros lemties ženklas?

R. P. Mūsų gyvenime nieko atsitiktinio nebūna!.. Viskas nutinka būtent taip, kaip surikiuota iš aukščiau. Aišku, kiekvienam iš mūsų paliekama galimybė rinktis, priimti vienokius ar kitokius sprendimus. Žmogaus gyvenimas kaip upė. Galime priplaukti prie vieno upės kranto, priplaukti prie kito kranto. Ir kol plauki ta upe, tu gali bandyti plaukti prieš srovę, išeikvoti turimas jėgas, taip ir nepasiekęs tikslo. Nieko mūsų gyvenime nėra atsitiktinio. Kaip ir garbingo Žmogaus, Prezidento Aleksandro Stulginskio likimas, visas jo gyvenimas, nuveikti darbai, patirtos kančios – tikrai ne veltui ir neatsitiktinai!..

Aš specialiai, prieš sodinant ąžuoliuką Prezidento Aleksandro Stulginskio garbei, norėjau pacituoti kelias jo mintis. Ir kai skaičiau prisiminimus, staiga mano vaizduotėj labai ryškiai šmėstelėjo: tada, kai visa Lietuvos valdžia bėgo į Vakarus, niekas nesprendė valstybės reikalų, tiktai vienas A. Stulginskis, nuleidęs galvą, už barzdos įsitvėręs, blaškėsi po ištuštėjusias valstybines įstaigas, ragindamas pasipriešinti, burti savanorių kariuomenę, persikelti į Kauną, neklausyti Prezidento Antano Smetonos patarimo keltis

Argi ne panašiai yra ir šiandienos Lietuvoje? Vieni sako, reikia pasitikėti Briuseliu, kiti gi pasitiki visai kitokiais dalykais. O aš manau, jeigu mes patys nesistengsime, neapginsime savo valstybės nacionalinių interesų, tai nieko ir nebus. Ar čia tik sutapimas? Ko gero, ne. Lemtingumas! Manau, būtent taip. Kiekvieno žmogaus gyvenime labai daug kas jau būna nulemta iki jam užgimstant...

– Reziumuojant šiuos apmąstymus ir prisiminimus, pasodinus prezidentinius ąžuoliukus ant Ladakalnio, kokios būtų nepalankios išorinės, gamtinės ar politinės aplinkybės, kokios, atrodytų, neįveikiamos kliūtys atsiranda mūsų kelyje, būtina atsitiesti ir kantriai, nors po kruopelytę siekti TEISINGUMO?

R. P. Visų pirma, reikėtų sau pačiam atsakyti į klausimą – kas yra teisinga, o kas ne? Svarbiausia, nemeluoti sau pačiam, o jau tada bandyt įtikinti ir kitus žmones, kad tiktai taip mes galime judėti į priekį. Be abejo, visi gyvenime klystame, visi padarome klaidų. Iki šiol dar neteko sutikti tokių, kurie apskritai neklysta. Todėl man labai patinka posakis: tikrasis gyvenimo triumfas – ne nepargriūti, bet pargriuvus atsikelti ir vėl judėti pirmyn! Būtent tai yra tikrasis žmogaus gyvenimo triumfas, išgėrus kančios taurę iki dugno, pasikelti ir eiti toliau...

„Nešti savo šviesą ir tikėti!..“ – taip pasakyta iki mūsų, mums esant, tai bus pakartota daugybę kartų, kai mūsų jau nebebus šioje Žemėje. Kiekvienas savaip nušviečiame pasaulį, bet, sprendžiant iš kitų žiūrėjimo vietos, vieniems atrodo, kad mes užstojame saulę, kiti yra linkę matyti vien tiktai šešėlius. Jau nebe pirmą kadenciją dirbdamas Europos Parlamente, turiu puikią galimybę iš arčiau pažvelgti į kai kuriuos geopolitinius žaidimus. Vieni jų nėra matomi plika akimi, apie kai kuriuos nutyli Europos ir Lietuvos žiniasklaida, o kai kuriuos, atvirkščiai, tiražuoja ir „laikina“, jeigu galima taip pasakyti.

Visame pasaulyje bei Europoje jau seniai žaidžiama valstybių ir žmonių likimais. Tai ne vieno „šulerio“ partija, kurios tikslas – išlošti kuo daugiau pinigų. Žaidžiama ne tik poromis, bet ir gerokai didesne sudėtimi. Žaidžiama dėl galimybės valdyti visuomenes, tarptautines kampanijas, valstybes. Gąsdinant Rusija, Sirija ar Didžiosios Britanijos referendumu dėl narystės Europos Sąjungoje. Iš tikrųjų, vyksta kova dėl galimybės išlaikyti turimą valdžią, įtaką ar net ją padidinti. Manipuliavimas visuomenės sąmone artėja prie Dž. Orvelo klasikos. Kuriami įvairūs institutai, skubantys visuomenei paaiškinti vienintelę galimą ir priimtiną „tiesą“ apie Rytų ir Vakarų konfliktus, situaciją Artimuosiuose Rytuose ir kitapus Atlanto, Vengrijoje, Lenkijoje ar Didžiojoje Britanijoje. Pastangos manipuliuoti visuomenės sąmone įgavo tokius mastus, kad prieškario ir pokario propaganda atrodo lyg vaikų žaidimai. Siekis išlaikyti valdžią ir užvaldyti kitas valstybes niekur nedingo, tik pastaruoju metu yra keičiamos formos.

Ar bent susimąstėte, kodėl viešojoje erdvėje labai daug kritikos ir baimės – dėl galimos Nacionalinio fronto lyderės Marine Le Pen pergalės rinkimuose Prancūzijoje arba respublikonų kandidato į prezidentus Donaldo Trumpo pergalės JAV? Kodėl keliama isterija dėl britų premjero Deivido Camerono pasiūlymų, ruošiantis

Visuomet sakiau tai, ką galvojau. Visuomet dariau taip, kad būtų geriau mūsų valstybei ir žmonėms. Neslėpsiu, klydau aš pats ir tyčia buvau klaidinamas. Tačiau sunkiausiomis akimirkomis mane visuomet palaikydavo tikėjimas Dievu, šeima ir paprastais, nuoširdžiais žmonėmis. Tai jie mūsų valstybės ir Tautos pamatas. Tikiu, daugumos tautiečių tvirtumas, jų sveika prigimtis, anksčiau ar vėliau, įveiks nuolat skleidžiamą propagandą, melą, veidmainystės kupiną politiką!..

Naujųjų Metų išvakarėse politiškai motyvuotomis, imituojamos kovos su korupcija akcijomis garsėjanti Specialiųjų tyrimų tarnyba partijai „Tvarka ir teisingumas“ įteikė „dovanėlę“ – pareiškė įtarimus dėl pinigų plovimo ir „prekybos poveikiu“. Įtarimai politinei partijai, kaip juridiniam asmeniui, pateikti atliekant 2014 metų pabaigoje pradėtą galimai „užsakomąjį“ ikiteisminį tyrimą.

Kai taip pedantiškai kurpiamos bylos partijoms dėl tariamos „prekybos poveikiu“, norom – nenorom pagalvoji: politiškai motyvuotas teisinis „tvarkiečių“ persekiojimas tęsis tol, kol šalį valdys neišskiriamasis tandemas – „visiems lygiai teisinga“ Prezidentė D. Grybauskaitė ir „Dėdulė“ V. Landsbergis, visa ta prolandsberginė klika. O tuo tarpu milijardinės „Mažeikių naftos“, banko „Snoras“, „užmirštos“ milijardinės LEO, „Independence“ aferos specialiųjų tarnybų ir toliau bus neliečiamos!..

„Tvarkiečių“ lyderis partijai pareikštus įtarimus sieja su 2015 m. gruodžio 23 d. Seimo patvirtintomis laikinosios tyrimo komisijos išvadomis, kur faktiškai pripažįstama: 2004 metais pareikšti kaltinimai (po metų panaikinti Aukščiausiojo Teismo) ir apkalta Respublikos Prezidentui Rolandui Paksui tebuvo antikonstitucinis valstybės PERVERSMAS.

„Visai neseniai, prieš kelias dienas, aš gavau dovanų – Seimo nutarimą dėl Prezidento R. Pakso pilietinių ir politinių teisių atkūrimo, tad atsakomosios reakcijos ilgai laukti nereikėjo“, – teigė europarlamentaras, pridurdamas, jog partijai pareikšti įtarimai yra nerimti. „Mano nuostata labai paprasta, kaip akrobatinio skraidymo lakūno, – bėga tiktai tas, kuris jaučiasi kaltas!.. Teisėsaugos pareikšti įtarimai partijai „Tvarka ir teisingumas“ (anksčiau Darbo partijai) – tai „politinis kelias“, siekiant šias partijas pašalinti iš visuomeninio gyvenimo ir įtvirtinti dvipartinę politinę sistemą Lietuvoje, kurioje dalyvautų konservatoriai ir socialdemokratai“, – gruodžio 30 d. spaudos atstovams kalbėjo R. Paksas, bene labiausiai suinteresuotas Lietuvos teismų ir teisėsaugos darbo skaidrumu.

„Tvarkiečių“ frakcijos seniūno Petro GRAŽULIO nuomone, visiškai akivaizdu, jog teisėsaugos institucijų darbe taikomi dvigubi standartai, kai vienoms partijoms pareiškiami įtarimai, o kitoms ne: „Partijai pareikšti įtarimai, tai jokia naujiena, privačiuose pokalbiuose seniai sklandė tarp Seimo narių, kad mums bus pareikšti įtarimai. Kiek tame yra politikavimo, sunku pasakyti, bet, mano manymu, ypač stambiose partijose, kurios išleidžia įspūdingas sumas rinkimams, ten skaidrumo daug mažiau. Bet vienos partijos liečiamos, kitos neliečiamos, prieš vienas pradedami ikiteisminiai tyrimai, prieš kitas partijas – nepradedami“, – stebėjosi Petras Gražulis.

„Kritika iš Prezidentės lūpų, artėjant Seimo rinkimams, vis dažnėja ir garsėja. Dvigubų standartų taikymas tarsi tapo norma. Prezidentė buvo akla ankstesnės Vyriausybės savivalei, kuomet valstybė ir gyventojai patyrė milžinišką žalą. Stebint dabartinius įvykius bei nepamatuotą Prezidentės kritiką, sunku nepastebėti skirtumo: valdančioji dauguma botagu plakama už menkaverčius dalykus, o konservatorių ir liberalų veiksmai tarsi nematomi“, – rašo „tvarkiečių“ frakcijos seniūnas P. Gražulis savo publikacijoje „Prezidentės botago mojavimo ypatumai“.

Partijų muštynės, ypač prieš rinkimus, yra bent dalinai suprantamas dalykas. Partijos ar jų blokai emocingai konkuruoja dėl rinkėjų simpatijų ir balsų. Visgi ribos politiniam agresyvumui turi egzistuoti. Ir jos yra bent dvi. Pirma, partijos neturi nusiristi iki gryno taškymosi purvu ir, antra, politinėje kovoje kaip įrankis neturi būti naudojamos teisinės institucijos.

Deja, Lietuvoje ir viena, ir kita ribos yra peržengiamos. Nors rinkiminė kampanija dar oficialiai neprasidėjo, jau dabar politikai vieni kitus maudo purvo voniose. Ypač aktyvūs šiuo požiūriu vadinamieji krikščioniški demokratai.

Šiandien mes nematome partinių idėjų kovos, politinių strategijų konkurencijos, kuri išryškintų partinius nuomonių skirtumus. Visą dėmesį šiandien stengiamasi sutelkti į skandalus – į Vijūnėlės dvarą, namelio Utenos rajone stogą ar Ministro Pirmininko žento verslą. Tai nebūtų blogai, jei būtų išlaikytas balansas, jei būtų kalbama ir apie Gabrieliaus Landsbergio „kosmonautišką“ kilimą karjeros laiptais, ir Austėjos Landsbergienės privatų, tačiau, sako, valstybės remiamą, verslą ir t. t.

Visgi blogiausia rinkiminiuose mūšiuose yra ne purvo vonios. Didžiausią rūpestį kelia teisės institucijų kišimasis, o tiksliau – jų kišimas į tarppartines batalijas akivaizdžiai palaikant vienas politines jėgas ir gniuždant kitas. Kadangi tokiai

Nesileisiu į juodosios buhalterijos istorijos detales Darbo partijos byloje. Tačiau šokiruojantis faktas yra tai, kad buvo keliama byla partijai kaip juridiniam asmeniui. O tai kelia grėsmę pačiai partijos egzistencijai. Jeigu juodoji buhalterija Darbo partijoje egzistavo, ją organizavę žmonės turi būti deramai nubausti (dabartinis teismo nuosprendis yra nuviliantis). Tačiau apie patį partijos reikalingumą ar nereikalingumą turi spręsti RINKĖJAI, o ne Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) ar kokia nors kita teisinė institucija.

Taip yra išgirtose Vakarų demokratijose, kur irgi ne taip jau retai nustatomi juodųjų pinigų cirkuliavimo partinėse kasose atvejai. Tačiau dėl to partijos nėra naikinamos. Pas mus yra kitaip. Ir tokia praktika diskredituoja tiek politinę, tiek teisinę valdžią. Ji griauna moralinius ir teisinius valstybės pamatus.

Kadangi į tokią situaciją deramai nereagavo net valdanti dauguma, ypač keista šiuo požiūriu buvo socialdemokratų pozicija, teisinio susidorojimo su „blogomis“ partijomis įrankis naudojamas toliau. Dabar imamasi partijos „Tvarka ir teisingumas“ (TT), kuri nomenklatūros požiūriu irgi yra „ne ta partija“. Ne tokia, kokios reikia nomenklatūrai. Kartojama tai, kas buvo jau išbandyta su Darbo partija – iškelti kaltinimai ne tik atskiriems TT partijos nariams, bet ir partijai kaip juridiniam asmeniui. Vadinasi, išlaikoma galimybė taikyti jai įvairias bausmes, sankcijas. Ir, labai tikėtina, jog tai ruošiamasi daryti per patį rinkimų įkarštį. Pavyzdžiui, užblokuojant partijos sąskaitas.

Jeigu Lietuva būtų TIKRA Europos Sąjungos šalis, ji laikytųsi kitų principų – tirtų įtariamų asmenų veiklą, juos baustų, tačiau neužsiimtų teisinėmis manipuliacijomis rinkimų metu. Juk rinkimų baigtį turi nuspręsti ne kokia nors STT, o gerai informuotas, nesukvailintas jo didenybė RINKĖJAS.

Bent iš dalies būtų galima pateisinti net ir dabartinę teisinių institucijų praktiką, jei ją taikytų VISOMS politinėms partijoms, jei kriterijai būtų VIENODI ir „blogoms“, ir „geroms“ partijoms. Juk, pavyzdžiui, nomenklatūrai gerai žinomas juodosios buhalterijos atvejis Konservatorių partijoje, kuris siejamas su buvusio partijos pirmininko pavaduotojo ir partijos iždininko Vito Matuzo asmeniu. Tai rimta byla. Tačiau ji marinama teismuose, ji užtildyta žiniasklaidoje, nes – tai mano asmeninė versija – nenorima, kad ji taptų rinkiminės kovos „topu“.

Teisėsaugoje ir viešojoje erdvėje apskritai nėra net užuominų apie bylos iškėlimą Tėvynės Sąjungai–Lietuvos krikščionims demokratams (TS-LKD) kaip partijai, tai patvirtina baisiausią iš visų galimų versijų. Pagal ją juodoji buhalterija TS-LKD yra gera buhalterija. Arba, kitaip – ji yra „balta“ buhalterija, nes ją tvarko „balta“ partija. O „baltos“ buhalterijos „baltosiose“ partijose teisėsaugos institucijų nėra tiriamos. Atitinkamai „baltoms“ partijoms, kaip juridiniams asmenims, bylos nebekeliamos.

O juk atvejai, ypač lyginant Darbo partijos ir konservatorių juodosios buhalterijos bylas, yra graudžiai panašūs. Tačiau konservatoriams, kaip partijai, byla negresia. Nes ją gina milžino jėga. Kas gali paneigti, kad tos jėgos priešakyje yra konservatoriams ir liberalams atsidavusi Prezidentė Dalia Grybauskaitė? O kažkur fone – didis politinis kombinatorius. Vardo nesakysiu...

Prezidentė nuolat mojuoja neaiškios kilmės pažymomis apie esą juodus „blogų“ politikų darbus. Ji bara neva korupcija susitepusius ministrus. Tačiau niekada niekas nematė ir negirdėjo Prezidentės kalbant apie konservatorius ar liberalus diskredituojančias pažymas, apie konservatorišką nepotizmą ar, pavyzdžiui, apie galimą rinkimų klastojimą Trakų rajone (dėmesio – liberalai!). Matant tokį selektyvumą, norom nenorom kyla mintis, kad Prezidentė, ko gero, yra sukonstravusi partijų traiškymo volą ir jį pati vairuoja. Vairuoja atsargiai manevruodama, kad, neduokdie, neužkliudytų konservatorių bei liberalų. Tačiau yra ryžtinga, kai

Čia sustosiu, prieš tai paklausęs: ponia Prezidente, o su vairavimo taisyklėmis esat susipažinusi? Ir apskritai ar turite teisę konstruoti ir, svarbiausia, vairuoti volą, kuris traiško mūsų politinę sistemą ir teisės viršenybės bei demokratijos principus apskritai? Norėčiau patarti gerbiamai Prezidentei: geriausias vadovas įvairių politinių agregatų vairuotojams yra Konstitucija. Prieš sėdant prie volo vairo siūlau Jos Ekscelencijai dar kartą ją perskaityti.

Post scriptum

Verta dėmesio yra socialdemokratų laikysena partijų traiškymo klausimu. Susidarė toks įspūdis: socialdemokratų vadovai įtikėjo, jeigu jie „bus geri“ ir klausys svarbiausios šalies vairuotojos, tai liks nuošalyje, jų volas nepalies. Todėl liko pasyviais stebėtojais ir net blogiau. Manau, jie buvo naivūs. Lietuvoje neliečiamos tik dvi partijos. Kaip rodo paskutiniai įvykiai, socialdemokratų tarp jų nėra.

„Mes jautėme, matėme, gal net žinojome, kad toks išpuolis prieš partiją „Tvarka ir teisingumas“ tikrai bus. Dar praeitą pavasarį STT mus „užkabino“, krėtė partijos būstinę, apklausė 12 asmenų, partijos pirmininką, po to padarė pertrauką. Ir štai dabar STT nusprendė prieš pat Naujuosius Metus pareikšti įtarimus dėl tariamos „prekybos poveikiu“. Aš tokias akcijas vertinu kaip teisėsaugos institucijų panaudojimą politiniams tikslams, juolab

Jeigu pradžioje buvo politizuota Darbo partijos byla, tai dabar grįžtama prie „tvarkiečiams“ kurpiamos bylos. Pastaruoju metu partijos vadovybė gaudavo teisėsaugos pareigūnų laiškus su prašymu papildomai atsiųsti jiems kažkokius dokumentus. Nuolat buvo rodomi ženklai, kad ši byla dar nebaigta, kad vykdomas ikiteisminis tyrimas. Tai leido numatyti: bet kuriuo momentu gali būti surengta politizuota viešųjų ryšių STT akcija.

Nors iš tikrųjų tai nestebina: vos tiktai Seime pajudėjo Prezidento Rolando Pakso politinės reabilitacijos procesas, iškart užsimota jį gesinti, pasitelkiant specialiąsias tarnybas, kad, neduok Dieve, „neprisikeltų“ sistemai neparankus politikas!.. Ir tai daroma nepaisant to, jog Seimo pirmininkė L. Graužinienė ir premjeras A. Butkevičius principingai pasisakė už tai, kad Lietuvoje būtų įgyvendintas Strasbūro Teismo sprendimas. Ką čia daugiau komentuoti, jeigu ir taip visiems viskas aišku!..

– Turbūt neatsitiktinai STT surengta akcija prieš partiją „Tvarka ir teisingumas“ sutapo su portale „Delfi“ pasirodžiusia

– O kaip kitaip pagrindinis Seime surengtos apkaltos „dirigentas“, Prezidento Rolando Pakso kaltintojas Aloyzas Sakalas gali dabar šnekėti? Jis gi negali prisipažinti klydęs, kaip ir kiti politikai, konservatoriai, liberalai, aktyviai dalyvavę antikonstituciniame valstybės perversme!..

Prieš partiją, kuriai vadovauja Prezidentas R. Paksas, surengtas išpuolis Naujųjų išvakarėse, be abejo, ir toliau bus tęsiamas, siekiant iš piršto laužtais, specialiai sufabrikuotais kaltinimais kompromituoti partiją ir jos pirmininką. Esu tikras, partijai metami kaltinimai pinigų plovimu ir prekyba poveikiu nebus pripažinti teismo, tačiau kažkam prieš Seimo rinkimus, matyt, labai norisi apjuodinti „tvarkiečius“.

Vis tiktai aš tikiu, teisybė, anksčiau ar vėliau, triumfuos Lietuvoje!..

Prezidentas R. Paksas buvo apkaltintas, kad suteikė pilietybę Prezidento V. Adamkaus dekretu Dariaus ir Girėno medaliu apdovanotam Jurijui Borisovui. Kaip žinia, prieš tai buvę Prezidentai A. Brazauskas ir V. Adamkus suteikė pilietybes keliems šimtams žmonių, tarp jų negyvenusiam Lietuvoje ir niekuo nenusipelniusiam Rusijos piliečiui Mansurui Sadekovui (rekomendavus Darbo partijos lyderiui V. Uspaskich), bet niekas už tai apkaltos jiems nerengė.

Prisiminkime, kiek nuostolingų milijardinių aferų energetikos srityje padaryta nepriklausomoje Lietuvoje. Pradžioje buvo konservatorių atkakliai stumiamas, Prezidento V. Adamkaus proteguojamas „Mažeikių naftos“ atidavimas amerikiečių kompanijai „Williams“, mįslingai sutapęs su buvusio „Mažeikių naftos“ direktoriaus G. Kiesaus nužudymu, nepagrįstai skubus Ignalinos Atominės elektrinės uždarymas, po to Seimo patvirtintas neveiksnus, galimai korupcinis naujos AE statybos – „LEO LT“ projektas. O pernai daug kas džiūgavo už astronominę nuomos kainą

Išties absurdiška, kai tie patys veikėjai, nepripažįstantys savo kaltės dėl padarytų stambaus masto nusikaltimų Lietuvos valstybei, tampa aršiausiais Prezidento Rolando Pakso kritikais ir teisėjais!.. Nepaisant Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo, Lietuvoje daroma viskas, siekiant užvilkinti mūsų partijos pirmininko pilietinių ir politinių teisių atskūrimą. Manau, daug kam Lietuvoje jau seniai aišku: garsiausiai šaukiantys vadinamieji „teisuoliai“ labiausiai bijo rimto konkurento būsimuose Seimo ir LR Prezidento rinkimuose!..

Todėl nuolat rezgamos politinės intrigos, pasitelkiant specialiąsias tarnybas, griebiamasi negarbingos taktikos, taikomi dvigubi standartai, siekiant įbauginti, diskredituoti visuomenės akyse partiją „Tvarka ir teisingumas“, jos pirmininką, Prezidentą R. Paksą. Turime pagaliau išdrįsti tokius veiksmus ir darbus vadinti tikraisiais vardais. Būtina Lietuvos žmonėms leisti patiems nuspręsti, kas ir ko yra vertas!..“, – interviu „Laisvam laikraščiui“ teigė Juozas Imbrasas.

Belieka priminti: nė vienas iš trijų per apkaltą Prezidentui Rolandui Paksui pateiktų kaltinimų – dėl piktnaudžiavimo įtaka, dėl neteisėto informacijos nutekinimo ir dėl pilietybės Jurijui Borisovui suteikimo – šiandien negali būti adresuotas buvusiam šalies vadovui. Dėl pirmojo kaltinimo Generalinės prokuratūros pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, neradus nusikaltimo sudėties, antrąjį dar 2005 m. gruodžio mėnesį panaikino Aukščiausiasis Teismas. Na, o trečiasis iš pat pradžių buvo nepagrįstas, nes atsakomybė už dekretą suteikti pilietybę J. Borisovui tenka tuometiniam vidaus reikalų ministrui Juozui Bernatoniui (žr. LR Konstitucijos 85-ąjį straipsnį).

„Socialdemokratai, sudarydami koaliciją su dviem partijomis, kurios viena yra teisiama, kitai pareikšti įtarimai, iš tikrųjų Lietuvoje politinio veikimo standartus yra nuleidę labai žemai“, – BNS sakė konservatorių frakcijos, Seimo opozicijos lyderis Andrius KUBILIUS, makiaveliškai akcentuodamas, esą principingas teisėsaugos požiūris, apvalant Lietuvos politinę sistemą nuo nesąžiningų politinių jėgų, yra labai reikalingas. „Šioje vietoje principingas teisėsaugos požiūris, mano įsitikinimu, yra tikrai labai svarbus ir reikalingas. Ir Lietuvos politika galų gale turi apsivalyti nuo tokių dalykų, kokius matėme paskutinį dešimtmetį:

Panašiai „pamokslavo“ ir kitas aršus opozicionierius, pasisakantis už „skaidrią politiką“, Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas Eligijus MASIULIS: „Socialdemokratai elgiasi ignoruodami politinės kultūros standartus. Akivaizdu, kad tas ignoravimas paremtas vieninteliu aiškiu siekiu – išlikti bet kokia kaina valdžioje ir pabaigti šią kadenciją. Juolab, kad socialdemokratai visai neblogai atrodo šioje puokštėje: du koalicijos partneriai su pamušta koja, tai socialdemokratų partija, stovėdami ant abiejų kojų, gali atrodyti visai patraukliai“, – ironizavo Liberalų sąjūdžio lyderis.

Kaip žinia, skaidrios politikos „etalono“ Eligijaus Masiulio namuose 2016 m. gegužės mėn. 12 dieną, įtariant iš koncerno „MG Baltic“ gavus 106 tūkstančių eurų kyšį, STT pareigūnai atliko kratą. Dėl stambaus masto politinės korupcijos

R. P. „Tiesos sakymas yra tiesiogiai susijęs su jos priėmimu, kas niekada nebuvo nei lengva, nei malonu“. Taip, remiantis „nepatogaus“ rašytojo Juzefo Mackievičiaus (Józef Mackiewicz) tikrų įvykių romanu „Kelias į niekur“, kuriame pateikiama sovietinės visuomenės irimo kronika, būtų galima apibūdinti praėjusios savaitės situaciją, susijusią su LR Seimo patvirtintomis laikinosios komisijos išvadomis.

Suirusi visuomenė sovietmečiu galėjo išgyventi tik priimdama iškreiptą tikrovę ir melą. Svarstau, kaip save turi suvokti tokiu melu „maitinama“ visuomenė šiandien? Deja, turiu pasakyti, dabarties Lietuvai niekaip nepavyksta atsikratyti iškreiptos tikrovės simuliakrų, atsisakyti dominuojančios neoliberalizmo ideologijos tiesiamų kelių. Šiandien pagrindinė problema Lietuvoje – tiesos sakymo ir priėmimo problema!.. Nebūčiau tikras, kad mūsų žmonės yra pasiruošę išgirsti tiesą ir ta tiesa gyventi.

Šios mintys nėra atsitiktinės, jos kilo stebint tulžingas reakcijas viešumoje į paskutinę Seimo rudens sesijos dieną patvirtintas Laikinosios tyrimo komisijos išvadas – „Dėl Prezidento Rolando Pakso pilietinių ir politinių teisių atkūrimo“.

Šiame kontekste norėčiau pabrėžti Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės nuoseklumą bei kitų Seimo narių, dalyvavusių dokumento svarstyme ir priėmimo procedūroje, pastangas, nepaisant

Tenka pripažinti, vienas buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas, pernelyg įsijautęs į savo išskirtinį vaidmenį žiniasklaidoje, gali net orų permainas įvertinti kaip prieštaraujančias Konstitucijai!..

Konstitucinis Teismas (KT) savo instituciniais aktais ėmė diktuoti suverenias galias turinčiam konstituciniam steigėjui Tautai: esą reikia keisti LR Konstituciją, kad ji atitiktų KT priimtus išaiškinimus. Tačiau Seimo komisija pripažino, kad KT veikla nėra jos tyrimo objektas. Komisija konstatavo, kad SANKCIJA, apribojanti pilietines ir politines asmenų teises „iki gyvos galvos“, kurią vėliau tarptautinės teisminės instancijos pripažino neproporcinga ir prieštaraujančia tarptautinės teisės normoms, Lietuvos teisėje atsirado Konstitucinio Teismo valia dėl Konstitucijos interpretavimo, nes tokios sankcijos, kokią Seimas besąlygiškai įgyvendino, nėra nei LR Konstitucijos tekste, nei ordinariniuose įstatymuose.

Parlamentinė komisija taip pat konstatavo: minėta sankcija buvo nustatyta ir pritaikyta šiurkščiai pažeidžiant konstitucinį ir universalų teisės principą – dėl teisės aktų negaliojimo atgaline data. Kodėl visuomenei išsamiai nepaaiškinus, kaip ten yra su tuo galiojimu atgaline data, ponai konstitucinės teisės ekspertai?!.. Nevalia net akies krašteliu nederamai pažvelgti į Konstitucinio Teismo langus, tad ką jau kalbėti apie seniai pribrendusią šios institucijos reformą!..

Lietuvoje kai kam labiausiai turėtų „nepatikti“ Laikinosios tyrimo komisijos išvadų teiginys: „Seimas, kaip įstatymų leidėjas, turi persvarstyti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatas ir teisės aktuose iš naujo apibrėžti šios institucijos vietą valstybės valdžios sistemoje“.

Gyvename totalios globalistų invazijos į visas visuomenės gyvenimo sritis išvakarėse. Neatmestinas variantas, jog bus daroma

Regis, būtent dabar yra bandoma „sukonstruoti“ būsimų Seimo rinkimų paveikslą ir tuo įtikinti visuomenę. Tačiau ar galės tokie rinkimai būti pripažinti demokratiškais, teisėtais ir laisvais?..“, – retorišku klausimu savo pastabas straipsnyje „NEPATOGI TIESA“ užbaigia R. Paksas.

„Konservatoriai apkalta kliedėjo nuo pat pirmos Prezidento Rolando Pakso darbo dienos. Kai Mečys Laurinkus ir Artūras Paulauskas sukėlė skandalą, Andrius Kubilius pirmasis šoko šmeižti Prezidentą ir reikalauti atsistatydinimo. Tai nesutrukdė jam likti Aloyzo Sakalo komisijoje, nors neapykantos ir pagiežos iškreiptas veidas rodė, jog jis net negali suvokti tiriamojo reiškinio.

Andriaus Kubiliaus mokytojas Vytautas Landsbergis, ne per seniausiai kalbėdamas apie „Williams“, prisiminė, girdi, VERTĖJO PABANDYTI. Tie, kuriems šitas apibendrinimas pasirodė jau girdėtas, tikriausiai pavartė profesoriaus raštus. Pasirodo, labai panašus terminas V. Landsbergio buvo naudotas 1990 metais spalio 10 d. Paryžiaus Apskritojo stalo konferencijoje. Tik tada Vytautas Landsbergis kalbėjo ne apie Lietuvos konservatorių sumanytą ir Lietuvos žmones nuskurdinusią didžiausią XX amžiaus pabaigos avantiūrą su „Mažeikių naftos“ atidavimu „Williams“, o apie Leniną: „Sovietų totalitarizmo imperijos kūrėjas Vladimiras Uljanovas manė, kad „bolševikai turi teisę į eksperimentą“.

Šių dienų realijos atkartoja bendrą Lietuvos konservatorijos profesoriaus ir pasaulinio proletariato vado mintį. Abiejų „eksperimentai“ buvo nukreipti prieš savo valstybes.

Teigiama, konservatorių „eksperimentas“, palaimintas Prezidento Valdo Adamkaus, Lietuvos žmonėms kainavo 1,5 milijardo litų. Ne veltui šio gėdingo sandėrio krikštatėviai iki kvaitulio nekenčia šimtmečio avantiūrai pasipriešinusio Rolando Pakso!..

„Nebijokime pripažinti klaidų ir jas taisyti. Nebijokime keistis. Dirbkime Lietuvai. Nėra aukštesnio tikslo kaip sutelktas darbas vardan Lietuvos žmonių, vardan demokratijos ir teisingumo“, – tokie buvo paskutiniai Prezidento Rolando Pakso kalbos žodžiai, pasakyti Seime iš centrinės tribūnos.

Netrukus Seimo nariai pakilo rengtis balsavimui, o mes išėjome iš rūmų, kur Prezidento laukė žmonės. Tai nebuvo didelis mitingas, tačiau viską atpirko skriaudą išgyvenusių žmonių jausmai. Regis, jie užliejo visą Nepriklausomybės aikštę. Rolandas Paksas pasuko tiesiai į minią ir ilgai negalėjo atsiskirti nuo įsiaudrinusių, stiprybės jam linkinčių žmonių...

Atrodo, tą dieną Prezidentui buvo atgijusi viltis, jog PERVERSMAS vis dėlto nepavyks. Vėliau jis pasakė: „Ko jau galėjau laukti, tik ne šito!..“

Iš laiko perspektyvos žvelgiant į prezidentinį skandalą, prieš 12 metų įvykdytą antikonstitucinį PERVERSMĄ Lietuvoje, blaiviai mąstantiems tautiečiams jau seniai aišku – karalius yra nuogas!..

Ar galėtų įvykti Prezidento apkalta šiandien, ŽINANT, kad 2004 metais Aloyzo Sakalo vadovaujamos Seimo laikinosios tyrimo komisijos sufabrikuoti kaltinimai tuometiniam šalies vadovui Rolandui Paksui po metų subliuško, buvo paneigti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, o jam taikomos sankcijos pripažintos neadekvačiomis Strasbūro Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto sprendimu, jog R. Pakso pilietinės ir politinės teisės turi būti atkurtos nuo 2004 metų?!.. Galima drąsiai teigti, į šį retorinį klausimą, nekvestionuojant autoritetingų teisės institucijų priimtų sprendimų, tegali būti vienintelis teisingas atsakymas – NE, apkalta Prezidentui Rolandui Paksui būtų absoliučiai neįmanomas dalykas!..

„Beveik neabejoju, gudria diplomatija neparemtas noras kuo greičiau ardyti ydingą SISTEMĄ, kad pagaliau iš tikrųjų imtų gerėti Lietuvos žmonių gyvenimas, buvo viena pagrindinių R. Pakso nušalinimo iš Prezidento pareigų priežasčių. Jis norėjo pakeisti per keturiolika Nepriklausomybės metų rūdimis įsigraužusią dvigubų standartų, korupcijos, užsakomojo „teisingumo“ politiką ir sumokėjo už tai didelę kainą...

Absurdiški prasimanymai išnyko kaip muilo burbulas, tačiau revanšo siekusių veikėjų įkarštis neatvėso. Rolandas Paksas nušalintas už tokias nuodėmes, dėl kurių nei Algirdui Brazauskui, nei Valdui Adamkui nė plaukas nuo galvos nebūtų nukritęs. Panašu, kad baudžiamoji byla Rolandui Paksui sukurpta vien bandant visuomenės akyse pateisinti apkaltos farsą. Todėl maga paklausti – ar psichologinis smurtas yra nusikaltimas? Jeigu taip, ar tokiam nusikaltimui galioja senatis?..

Juk galime pasvajoti, kada nors mūsų valstybėje įsivyraus pagarba teisei ir žmogui. Kas žino, galbūt ateisiančių kartų politikai bei teisininkai, atsigręžę į pirmtakų klystkelius, apgailės, kad penkioliktaisiais Nepriklausomybės metais priimta į Europos Sąjunga Lietuva buvo virtusi pusiau policine, savų ar svetimų specialiųjų tarnybų valdoma šalimi, kurioje net gražiausiai pavadinti teismai tarnavo korumpuotų politikų klanui, o žmogaus teisės ir laisvės vis dar buvo beveik nežinoma žemė.“

SISTEMINĖ ŽINIASKLAIDA tebelieka ne tik „partinė“, bet ir tampa viena iš verslo šakų. Tokia žiniasklaida gina, giria tuos, kurie daugiau užmoka. Ir ne tik politikos srityje...

„Prezidento apkaltos“ spektaklis parodė, jog mes neturime rimtos politologijos – daugelio jos „specialistų“ nuomonės, skelbtos žiniasklaidoje, mažai kuo skyrėsi nuo „neklystančiųjų“ žiniasklaidintojų, nebent tik pačių „aiškintojų“ moksliniais laipsniais, vardais ar pretenduojančios į mokslinę darbovietės pavadinimu. Suprantama, politologu besiskelbiantis negali teisingai įvertinti įvykių ar procesų, jeigu jis neturi galimybių susipažinti su visais tuos procesus ar įvykius sąlygojančiais dokumentais. Bet, matyti, daugeliui tos srities darbuotojų noras iš televizijos ekrano, laikraščių ar žurnalų puslapių pasireklamuoti, pelnyti valdančiųjų malonių,

„Prezidento apkaltos“ spektaklis parodė: Lietuvoje lyg ir nėra rimtų, idėjinėmis vertybėmis besivadovaujančių partijų. Daugelio jų praktinės veiklos nuostatas lemia egoistiniai lyderių siekiai, bet ne Tauta, Nepriklausomybė, Tiesa, Teisingumas ar kitos vertybės. Save „dešiniaisiais“ ar „kairiaisiais“ deklaruojantys puikiausiai sutarė, kai Tauta išsirinko nomenklatūrai nelauktą Prezidentą, keliantį pavojų ir „naujajam elitui“ – sukčiavimais praturtėjusiems, ne pagal gebėjimus susėdusiems į geriausiai apmokamas valdžios kėdes, ir t. t.

Ir iš tikrųjų Lietuvos Respublikos Prezidentas nuo pirmųjų savo darbo dienų ėmė reikalauti iš įvairių valstybės kontrolės institucijų paaiškinimų, pažymų apie šalyje klestinčią „šešėlinę ekonomiką“, „prichvatizuotą“ ir dar „prichvatizuojamą“ Tautai priklausantį turtą, taip pat apie farmacininkų gaunamus milžiniškus pelnus ir t. t. Ypač didelį nerimą dėl naujojo Prezidento rodė prisidėjusieji prie naftos biznio, „Mažeikių naftos“ gamyklos pardavimo-atidavimo JAV mafijozams sandėrio organizatoriai (konservatoriai), vykdytojai, tarp kurių buvo įtakingų JAV lietuvių, gebėjusių iš to Lietuvai nuostolingo „biznio“ susikrauti nemenką kapitalą...

Valstybinio perversmo dalyviai skleidė gandus, kad tikrieji patriotai, norintys, jog Lietuva būtų NATO ir ES nare, turėtų protestuoti prieš R. Paksą, kurį esą gina tiktai besiilgintys sovietinės tvarkos ir Rusijos valdžios. Tačiau sėkmingai vykstant Prezidento vizitams į užsienio šalis bei Lietuvos priėmimui į ES ir NATO nares, „antipaksininkai“ griebėsi naujos taktikos: įrodinėti, kad ne tiek Prezidentas, o tik kai kurie jo patarėjai, jo aplinka esą susiję su užsienio ir vidaus nusikalstamomis struktūromis, kas kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Tokios taktikos pirmiausia ėmėsi iš VSD vadovo pareigų atleidžiamas Mečys LAURINKUS, kuris Seimo Pirmininkui Artūrui PAULAUSKUI pateikė operatyvinę pažymą apie Prezidento ir jo aplinkos

Pasidavus minėtai provokacijai, Seime kaip mat buvo sudaryta Laikinoji tyrimo komisija, vadovaujama Aloyzo Sakalo, VSD pažymai ištirti. Į tyrimą buvo įtraukta prokuratūra, tardymo ir kitos teisėsaugos institucijos. Tačiau greitai įsitikinta, kad iš tikrųjų nėra jokių „grėsmių nacionaliniam saugumui“...

Nepasitvirtinus VSD pažymai dėl „keliamų grėsmių nacionaliniam saugumui“, „antipaksininkai“, bijodami, kad neatslūgtų šalyje sukeltos baimės ir kovingumo bangos dėl tariamų Prezidentūros ketinimų „parduoti“ Lietuvą Rusijai, griebėsi ieškoti paties Prezidento nusikaltimų. Šitam labai gerai tiko ne kartą jau tardytas dėl savo veiklos „Aviabaltikos“ įmonės vadovas Jurijus BORISOVAS, kuris per rinkimų į Prezidentus kampaniją finansiškai parėmė Liberalų demokratų partijos rinkimų štabą bei iškeltą kandidatą Rolandą Paksą. Be to, rinkimų štabą pakonsultavo „Aviabaltikos“ pasamdyti du viešųjų ryšių darbuotojai iš Maskvos, tariamai Rusijos žvalgybos tarnybų ir „juodųjų technologijų“ didžiausi specialistai.

Prokurorams ir vėl neįstengus įrodyti, kad „Aviabaltikos“ vadovas yra kažkuo nusikaltęs, palaiko ryšius su užsienio specialiosiomis tarnybomis ar nusikalstamomis organizacijomis, o kartu apkaltinti ir Prezidentą, vėl griebtasi kito kaltinimo, esą Prezidentas savo dekretu suteikė Lietuvos pilietybę tik todėl, kad pastarasis finansiškai parėmė Prezidentą per jo rinkiminę kampaniją. Ir dėl to jis, girdi, „šiukščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė duotą priesaiką“.

Tačiau seimūnams – „antipaksininkams“ nė motais buvo, jog J. Borisovui pilietybė suteikta laikantis visų tuomet galiojusių teisinių aktų reikalavimų, jog jis turėjęs nuopelnų Lietuvai, net Prezidentas V. Adamkus jam buvo suteikęs valstybinį apdovanojimą. Be to, ankstesni Prezidentai A. Brazauskas ir V. Adamkus „išimties tvarka“ suteikė pilietybę daugiau kaip tūkstančiui tokių žmonių,

Seimūnams nė motais buvo, kad niekas neįrodė, jog Prezidento rinkimų kampaniją Jurijus Borisovas parėmė už pilietybės suteikimą... A. Sakalo vadovaujamai Seimo komisijai nereikėjo įrodymų, jai reikėjo kaltinimų, kad būtų pagrįstas Prezidento apkaltos būtinumas!..

Prezidento nuvertėjai ilgai ir atkakliai Lietuvą įtikinėjo, jog tarp Prezidento R. Pakso ir J. Borisovo esą buvusi sutartis. Dėl to, kad finansiškai buvo paremta rinkimų kampanija, Prezidentas neva turįs įsipareigojimų J. Borisovui, yra priklausomas nuo jo ir pažeidžiamas. Beje, vėliau, nuvertus Prezidentą, teismas KONSTATAVO: tarp Prezidento R. Pakso ir J. Borisovo nebuvo jokios sutarties!..

„Kūrybingieji“ sąmokslininkai, talkinami kai kurių žiniasklaidintojų, nenuilsdami ieškojo kuo dar būtų galima apkaltinti Prezidentą, sumenkinti Rolando Pakso autoritetą, įrodyti, kad jis netinkąs būti valstybės vadovu ir pan.

NETEISĖTAS komisijos darbo organizavimas sąlygojo neteisėtą jos veiklą ir neteisėtus sprendimus. Aloyzo Sakalo vadovaujama Seimo laikinoji tyrimo komisija PAŽEIDĖ: 1) Valstybės paslapties įstatymą, 2) Prezidento imunitetą, 3) Nekaltumo prezumpciją.

Kaip Lietuvos Respublikos pilietis ir Seimo narys negaliu abejingai ar konjunktūriškai stebėti šalyje vykstančio politinio proceso, akivaizdžių pastangų vis plačiau manipuliuoti visuomenės nuomone, pažeidžiant įstatymus, LR Konstituciją ir žmogaus teises, skaldyti visuomenę, o politiniu skandalu pridengti susiklosčiusį šalyje ir vis labiau įsitvirtinantį korupcijos tinklą. Likti abejingam tokiai šalies, jos politinės, teisinės ir administracinės sistemos raidai, reikštų likti abejingam demokratijos ir visos šalies perspektyvai, apimančiai tarp kitų dalykų ir šalies įsipareigojimus tarptautinei bendruomenei.

Štai kodėl aš laikiau ir laikau savalaike, pagrįsta ir itin svarbia Seimo Pirmininko iniciatyvą IŠ ESMĖS išsiaiškinti grėsmes Lietuvos nacionaliniam saugumui, tų grėsmių priežastis, šaknis, faktus, liudijančius grėsmes, ir jų įrodymus ir grėsmių pasekmes šalies vidaus bei išorės saugumui.

Sudaryta parlamentinė Laikinoji tyrimo komisija jau savo pavadinimu „Dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui“ orientavo į nuodugnų ir išsamų tyrimą, anaiptol nesuvestiną ne į vieną, kad ir kokį aukštą, valstybės pareigūną kaip tokio tyrimo pagrindinį objektą, nors dingstimi tokiam tyrimui galėjo būti ir, kaip paaiškėjo, iš tikrųjų buvo situacija, susiklėsčiusi LR Prezidento ir kai kurių jo patarėjų aplinkoje.

Tuo labiau kad Valstybės saugumo departamento PAŽYMOJE, paskatinusioje šį tyrimą, LR Prezidentas kaip asmuo ar kaip institucija nekvalifikuojamas kaip galimų ar realių grėsmių nacionaliniam saugumui šaltinis. Negana to, Seimo Pirmininkas, inicijuodamas tyrimą bei parlamentinės komisijos sudarymą, aiškiai ir nedviprasmiškai pabrėžė, jog šių veiksmų tikslas – apsaugoti LR

Deja, tiek atliktas tyrimas, tiek komisijos išvados, tiek išvadų pagrindu inicijuojami politiniai veiksmai, sąmoningas ir sistemingas manipuliavimas visuomenės nuomone, keliantis augantį sąmyšį ir visuomenės susipriešinimą, įrodo:

1) iškreipta pirminė tyrimo idėja ir užduotis;

2) pasirėmusios logiškai ir teisiškai nepagrįstomis išvadomis, kai kurios politinės jėgos siekia tikslų, prieštaraujančių Seimo patvirtintai iniciatyvai;

3) svarbiausia, susidaro įspūdis, jog tolesniais politiniais veiksmais siekiama ne atskleisti, bet pridengti šalyje per 13 metų susiklosčiusį korupcijos tinklą, kuris atsirado iš politikos, verslo ir kriminalo sąaugų, kurias pats Seimo Pirmininkas neseniai pavadino KORUMPULAIS – puikiu Lietuvos realijas atspindinčiu naujadaru.

Šių korumpulų, per 13 metų įaugusių į valstybės kūną ir grėsmingai jame plintančių, nepastebėjo nei VSD, nei buvusieji prezidentai ir premjerai, nei teisėsaugos, nei jokios kitos specialiosios tyrimų tarnybos. Nepastebėjo milijardais skaičiuojamų išvogtų valstybės lėšų, aferistų privatizuoto valstybės turto. Už milžinišką žalą, padarytą valstybei, niekas niekada neatsakė, neatsistatydino ir netapo apkaltos objektais, o tyrimų komisijos numirdavo kartu su jų tyrimais.

Net Konstituciniam Teismui pripažinus antikonstituciniais šimtus teisės aktų, įstatymų ir Vyriausybės nutarimų, niekas nekaltino jų iniciatorių šiurkščiais ir sąmoningais Konstitucijos pažeidimais. Kaip nekaltino ir vieno kandidato į prezidentus, vėliau – Prezidento, melagingai deklaravusio savo gyvenimo Lietuvoje

Tačiau ruseno silpna viltis, kad bent ši Laikinoji komisija, sudaryta dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui, suvoks jai skirtos misijos atsakomybę.

Tiesa, buvo dvi aplinkybės, kurios ne vienam Seimo nariui nuo pat pradžių kėlė nerimą ir abejones: pirma – tai, jog ne visi komisijos nariai dėl visai Lietuvai žinomų aplinkybių turi moralinį pagrindą dalyvauti tokiame tyrime; antra – tai, kad sąmoningai buvo akcentuojama moralinė, politinė tyrimo prasmė, taigi akivaizdžiai ignoruojant aiškiai, nedviprasmiškai įstatymu nusakytą tokios komisijos paskirtį – teikti TEISINĮ, o ne kokį kitą – moralinį, politinį – ištirtų, įrodytų faktų bei aplinkybių vertinimą (žr. Laikinųjų tyrimo komisijų įstatymą, 8 str. 1 d.). Apie jokį moralinį, politinį vertinimą įstatyme, kuriuo privalėjo vadovautis komisija, nėra jokios kalbos, nėra jame net tokių sąvokų.

Tokia išankstinė Seimą ir visuomenę klaidinanti nuostata, esu įsitikinęs, buvo ir yra akcentuojama sąmoningai, t. y. vengiant privalaus teisinio vertinimo, o suformulavus vadinamąjį moralinį ar politinį vertinimą, jį primesti tolesniam teisiniam vertinimui, t. y. sukeisti vietomis esminius dalykus, o tai savaime jau yra nusižengimas ne tik įstatymui, bet ir moralei.

Todėl natūralu, kad komisijos patvirtintas ir Seimui teiktas tekstas yra prielaidų, įtarimų ir spėliojimų kratinys. Net ir pirmo kurso universiteto studentui akivaizdu, jog šiame tekste nėra jokio loginio ryšio tarp šio „kūrinio“ prielaidų ir jo galutinių išvadų, nes, kaip moko elementari logika, iš neapibrėžtų, nepatvirtintų prielaidų, kaip ir iš klaidingų teiginių, galima gauti bet kokią norimą išvadą.

Jeigu visa tai būtų tik logikos žaidimai, dėl jų būtų neverta

Taigi teisinio vertinimo šiame komisijos parengtame dokumente apskritai nėra, jau nekalbant apie tai, kad šiame dokumente vartojamos sąvokos „prezidentūra“, „pažeidžiamas“ ir pan. neturi būtino TEISINIO turinio...

BAIMĖS, ĮTARUMO ATMOSFERA, kuriai sukurti talkino šios komisijos bei VSD veikla, neturi nieko bendra su demokratija ir neskatina iš tikrųjų būtino visiems, tarp jų ir aukščiausiems pareigūnams, apsivalymo. Tuo tarpu kaip tik išnaudodami baimę ir įtarumą, kai kurie politikai kartu su bulvarine žiniasklaida toliau kurstė ir kursto masinę psichozę. Tų pačių politikų ir dalies žiniasklaidos pastangomis net ir užsienio spaudoje kuriamas iškreiptas, vos ne apokaliptiškas situacijos šalyje vaizdas, darantis didžiulę žalą Lietuvos autoritetui šiuo itin svarbiu jos raidos tarpsniui.

...Sunku paaiškinti, kodėl nesuvokiami tokie akivaizdūs dalykai. Dar sunkiau paaiškinti, kokioje civilizuotoje šalyje, nepateikus teisinio valstybės vadovo veiklos vertinimo, iš Respublikos Prezidento, teisėtai einančio pareigas, kas nors galėtų, nepažeisdamas Konstitucijos, reikalauti atsistatydinimo. Kokioje civilizuotoje šalyje, o ne bananų respublikoje tai būtų įmanoma?!..

Todėl natūraliai kyla klausimas: nejau kas nors nori mus grąžinti į politinio biuro, „troikų“ laikus, kur parlamentas tėra statistų būrys? Nejau beliko surinkti dar vieną šūsnį dvaro intelektualų, buvusių SSKP ar komunizmo dėstytojų, dabar virtusių politologais, laiškų ir paskelbti Prezidento atstatydinimą? Kur čia elementariausios teisinės sąmonės likučiai?

O gal yra kitos šio įtartino skubotumo priežastys? Gal tai – ta

BAIMĖ, kad pagaliau gali būti atskleista ne tai, kas su kuo ir kada gėrė kavą ir apie ką kalbėjo, bet kas iš aukštųjų pareigūnų ir su kokiais mafijozais bičiuliavosi, kas ką rėmė, kas ir kieno užsakymu sprogdino tiltus ir žmones, ir vedė vyrus į Pakaunės miškus?.. Kas nuplukdė milijonus litų iš valstybės iždo į savo kišenes ir kodėl visus tuos 13 metų taip chroniškai stigo ir stinga lėšų esminėms šalies reikmėms – švietimui, mokslui, sveikatos ir socialinei saugai?

Štai kaip atrodo tie keli fundamentalūs, su šalies nacionaliniu saugumu susiję klausimai, šalia Borisovo pilietybės ar Renatos kavos istorijų, kurios, kaip aiškėja, labiausiai rūpėjo mūsų sekliams ir seklių sekliams. Nors vieną kartą norėtųsi skaidraus, ne drumzlino atsakymo, kaip tik į šiuos klausimus.

Dar 2003 metų lapkričio pradžioje tuometis Seimo pirmininkas Artūras PAULAUSKAS pasivadino žmogumi, kuris „užsuko tą mechanizmą“. Po penkis mėnesius trukusio „pasiaukojančio“ darbo jis konstatavo: „planas, kuris buvo numatytas, yra įgyvendintas“.

Jūs juk žinote, kad tauta jus myli, dievina, vadina jus RABI, mokytojais, net pranašais. Gelbėtojais. Taip, taip, gelbėtojais, išgelbėjusiais mus nuo jo, nuo Antikristo. Nuo jo baisaus sumanymo išvaduoti mus nuo jūsų, nuo fariziejų, prie kurių mes taip pripratome. Taip pripratome, kad net nebegalime įsivaizduoti savo gyvenimo be jūsų, fariziejų. Ypač be jūsų trijų aukščiausiųjų vadų – to, kuris kažkada net iš Anapus atkeliavo, kad mus išgelbėtų; kito, kuris mus nuo pat gimimo ir visais laikais, laisvais ir nelaisvais, gelbėjo ir, atrodo, negelbėjęs jau nė už ką mūsų nebepaliks; ir trečiojo, jauniausio, Laikinojo, to, kuris labiausiai nusipelnė, t. y. labiausiai prisidirbo.

Tai kodėl, kodėl nėra džiaugsmo jūsų akyse? Kodėl džiaugsmas neapėmė tautos, dėl kurios jūs taip kovojote ir jį, Antikristą, prieš visą tautą, prieš Europą, prieš visą pasaulį nurungėte?.. Trys plius 86 ar 89 prieš tris milijonus, prieš tris šimtus milijonų, prieš tris milijardus! Koks Vaterlo, koks Austerlicas, koks Bagdadas tam prilygtų!..

Bet svarbiausia ne tai. Ne skaičiai. Nes, atvirai kalbant, tie 86 ar 89, nors ir fariziejai, bet tik alaviniai, netikri, pastatyti tam, kad atrodytų kaip kareiviai.

Svarbiausia, kad jūs, fariziejai, įrodėte, jog melas – tai tiesa, kad teisingumas – ne daugiau nei teisėjų, prokurorų ir saugumiečių pokeris, o sukčiai, vagys ir aferistai, kad ir kaip jie vadintųsi – politikais, verslininkais, ministrais, žurnalistais, prezidentais ar premjerais, – yra tikroji mūsų, tautos, atrama, jos sąžinė ir protas.

Svarbiausia, kad jūs, fariziejai, įrodėte, jog jums moralė – aukščiau visko. ÜBER ALLES. Svarbiausia, kad jūs tai įrodėte

Nuo šiol Jūsų moralumo pamokos turėtų būti dėstomos visose mokyklose, visuose universitetuose ir visose bažnyčiose. Visuose UAB-uose ir Kraun Placose. Ir tą darbą pradžioje reikėtų patikėti tik jūsų vadams – trims aukščiausiems, įskaitant ir Laikinąjį, tikrąjį naujojo moralumo simbolį, po to – saugumiečiams ir žurnalistams, ir tik po to – paprastiems fariziejams, tarp jų – pirmiausia Vilniaus miesto merui.

Nes iš tikrųjų laikas nelaukia. Laikas tiesiog spaudžia. Nes naujasis Prezidentas, kaip jūs teisingai sakote, visų pirma turi būti mums visiems moralinis autoritetas. Toks, kaip jūs. Kaip jūsų aukščiausieji vadai. Įskaitant ir Laikinąjį.

Tik spinduliuodamas jūsų morale, jis, naujasis Prezidentas, neturės nei noro, nei laiko kištis į jūsų arba į mūsų gyvenimą. O jeigu kišis, jam bus pakartotos visos Antikristo, to, kuris norėjo išgelbėti mus nuo jūsų, nuo fariziejų, pamokos. Jis, kaip liepia jūsų, dorovingųjų, moralė, bus sutryptas, išniekintas, ištrintas. Valatkos, bačiuliai, miliūtės, jakilaičiai, paleckiai, siaurai ir valinskai, ne 86 ar 89, o šimtai, tūkstančiai, legionai fariziejų ir pusiau fariziejų persekios jį visą gyvenimą. Nes tokia yra jų, tokia yra jūsų, mieli fariziejai, moralė.

Jūsų šventa moralė verčia jus žengti dar ryžtingesnį žingsnį: bet kokia kaina, bet kokiu būdu neleisti sugrįžti Antikristui – tam, kuris norėjo mus išgelbėti nuo jūsų, nuo fariziejų.

Jūs neturite pasirinkimo. Jūs privalote žengti šį žingsnį. Jums turi padėti jūsų prokurorai ir jūsų teisėjai. Pagaliau – susivieniję jūsų kubiliai, steponavičiai ir andriukaičiai. Nes kitos išeities nėra. Nes kitaip – man labai skaudu ir nemalonu tą sakyti – jums, fariziejams, ko gero, galas.

Baisus žodis – GALAS. Po tokios pergalės. Po tokios puotos Seimo užkaboryje ir Kraun Placoje.

Todėl suprantu jūsų liūdesį ir nerimą. Suprantu, kodėl tokios liūdnos ir neramios jūsų akys. Ką ten – jūsų. Net Uspaskichas iškart su trimis naujais prezidentais, ir tas, atrodo, nepralinksmėjo. Tik mus pralinksmino.

Nes moralė, mielieji mano fariziejai, tai – ne Seimas ir net ne Konstitucinis Teismas, o kur kas subtilesnis reikalas. Ir geriausiai jį išmano Tauta. Ar ne?..

Pažvelgus atgalios, retoriškai galėtume paklausti: kaip gali žymus verslininkas, prezidentinio skandalo metu kėlęs didelę grėsmę šalies nacionaliniam saugumui, žmogus, kuriam 2004 metais buvo pareikšta pluoštas kaltinimų, iš jo netgi norėta atimti pilietybę ir deportuoti iš Lietuvos, kaip gali toks „pavojingas“ valstybei žmogus iki šiol klestėti toje pačioje Lietuvoje?..

Jau kuris laikas šalies žiniasklaidoje pasirodo šokiruojantys straipsniai apie tai, jog J. Borisovo pastangomis Trakų rajone 150 hektarų plotą užimančioje automatininkų saugomoje sodyboje įrengta milžiniška – 250 metrų ilgio šaudykla, skirta treniruotis snaiperiams. Maždaug tada, kai Vainių kaimo sodyboje susirinkę svečiai treniravosi, šaudydami iš įvairių ginklų, faktinis sodybos savininkas J. Borisovas padarė įspūdingą karjerą Rusijoje. Jis netgi buvo paskirtas Gynybos ministerijos kontroliuojamos valstybinės holdingo bendrovės, kuri remontuoja ir gamina visus Rusijos karinius sraigtasparnius, generaliniu direktoriumi.

Kam Rusijos piliečiui Jurijui Borisovui prireikė Lietuvoje slapta įsirengti įspūdingo dydžio šaudyklą ir kas joje treniruojasi?

Atsakyti į šį klausimą pabandė „Lietuvos ryto“ žurnalistas Arvydas LEKAVIČIUS publikacijoje „Kas slepiama J. Borisovo šaudykloje? Gal net snaiperių arsenalas“ (www.lrytas.lt 2016.02.14):

„Valstybė valstybėje. Taip būtų galima pavadinti nuolat ginkluotų automatininkų saugomą beveik 150 hektarų plotą užimančią sodybą Trakų rajone. Čia yra ne tik sraigtasparnių nusileidimo aikštelė, lėktuvų kilimo takas, bet ir viena ilgiausių Europoje privatiems savininkams priklausanti nelegali požeminė šaudykla. Dydžiu ji gali konkuruoti net su ginklų gamintojų valdomomis šaudyklomis.

Policija apie nelegalią šaudyklą žino, tačiau, atrodo, bijo įžengti į šią teritoriją, oficialiai priklausiančią bendrovei „Geovika“, tačiau faktiškai – įtakingam Rusijos Gynybos ministerijos valdininkui Jurijui Borisovui. Į ją neįleidžiami netgi oficialiai Lietuvos teismo paskirti ekspertai ir antstoliai.

Kaip žinia, norint įrengti net ir mažiausią šaudyklą būtina gauti daugybę įvairių leidimų, į pareigūnus nei J. Borisovas, nei bendrovės „Geovika“ atstovai nesikreipė. Kalbama, kad slapčiomis tunelius kasę ir šaudyklą įrenginėję darbininkai bei specialistai buvo prigrasinami niekam neprasitarti, ką veikė sodyboje. Pasirūpinta ir tuo, kad joks pašalinis, atvykęs į sodybos teritoriją, nepastebėtų, jog čia veikia šaudykla. Vaikštant po teritoriją jos tiesiog nematyti. Šios šaudyklos priedanga tapo dar 2011 metais pastatytas pastatas, kuris tik po trejų metų oficialiuose dokumentuose įformintas kaip žiemos sodas.

Panašias į J. Borisovo sodyboje įrengtą šaudyklą paprastai stato tik oficialūs valstybiniai ginklų gamintojai. Lietuvoje ilgesnę požeminę šaudyklą turi tik pagal NATO standartus šovinius gaminanti ir bandanti Giraitės ginkluotės gamykla. Šios Kauno rajone esančios balistiniams bandymams skirtos šaudyklos ilgis – 550 metrų. Kita – 50 metrų – šios gamyklos šaudykla skirta treniruotėms.

Buvęs kriminalistas ir vienas saugos tarnybos Ekskomisarų biuro įkūrėjų Alvydas Sadeckas sakė nieko negirdėjęs, jog Trakų rajone yra 250 metrų ilgio šaudykla: „Norint įrengti ir eksploatuoti šaudyklą, būtina gauti daugybę leidimų ne tik iš policijos, bet ir kitų valstybės institucijų. O jeigu iš tiesų egzistuoja 250 metrų ilgio šaudykla, jos dydis tikrai įspūdingas. Palygindamas galiu pasakyti, kad Ekskomisarų biuro šaudyklos ilgis – 25 metrai“, – rašoma minėtame A. Lekavičiaus straipsnyje.

Konstitucijos 109-asis straipsnis teigia, kad teisingumą Lietuvoje vykdo teismai, ir tik išnagrinėjus bylas tampa aišku, ar pasitvirtino teisiamiesiems pateikti kaltinimai, ar ne. Tačiau šiuo konkrečiu atveju – sukeltas didžiausias triukšmas dėl Jurijaus Borisovo įtartinos veiklos, galimo šantažo bei tariamos įtakos šalies vadovui atslūgo iškart po to, kai 2004 m. balandžio 6 d. Seimas balsavo UŽ apkaltą Respublikos Prezidentui Rolandui Paksui. Atrodytų, niekas nė nesistebi, jog J. Borisovo vadovaujamų įmonių paslaugomis naudojasi Lietuvos vidaus struktūros, Rusijos gynybos ministerija ir netgi JAV Gynybos departamentas Pentagonas!..

Prezidentinio skandalo metu Aloyzo Sakalo vadovaujama Laikinoji Seimo tyrimo komisija esą nustatė, kad J. Borisovas iškėlė R. Paksui aibę reikalavimų, įskaitant prašymą sužlugdyti jo konkurentus ir užtarti jo bendrovę prieš Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Skandalas baigėsi apkalta R. Paksui ir Prezidento pašalinimu iš posto, o iš J. Borisovo atimta Lietuvos pilietybė. Po šešerius metus trukusio bylinėjimosi J. Borisovas užsitikrino, kad jam būtų suteiktas leidimas gyventi Lietuvoje. Jis neigė grasinęs R. Paksui, o dėl išpūsto skandalo kaltino neteisėtai nušalinto Prezidento politinius priešus!..

„Mane stebina vienintelis dalykas – kad JAV armija duoda darbo J. Borisovo bendrovei!..“, – prabėgus dešimtmečiui po apkaltos pareiškė Seimo komisijai vadovavęs socdemas Aloyzas Sakalas.

Beje, kalbant apie skandalingai išgarsėjusio verslininko pasirašytas sutartis, jo komercinius ryšius Rusijoje ir JAV, vertėtų priminti, jog 2003-2004 metais nuolat buvo pabrėžiama, esą J. Borisovas yra KGB ar netgi Rusijos karinės žvalgybos (GRU) atstovas Lietuvoje, teikiantis dvigubos paskirties, civilines ir karines prekes užsienio šalims. Bet jeigu šis asmuo galimai buvo Rusijos šnipas ir atstovavo GRU, tai kaip gi tada Pentagonas duodavo jam užsakymus?!..

Žvelgiant iš kitos pusės, galima būtų teigti, jog J. Borisovas buvo CŽV ar FTB agentas Lietuvoje, kadangi jo vadovaujamos įmonės vykdė Pentagono užsakymus. Bet kodėl tada Rusijos Gynybos ministerija duodavo jam užsakymus?..

Tiesiog neįtikėtinas dalykas, kad JAV Gynybos departamentas išsamiai nepasidomėtų įmonės savininku, generaliniu direktoriumi, prieš pasirašant bendradarbiavimo sutartį, neišsiaiškintų, ar J. Borisovas nėra susijęs su Rusijos karine žvalgyba!.. Kita vertus, kažin ar Rusijos Gynybos ministerija teiktų užsakymus ir leistų vadovauti Sankt Peterburgo sraigtasparnių remonto gamyklai nepatikimam asmeniui, galimam CŽV agentui, susaistytam įtartinais komerciniais ryšiais su Pentagonu.

Visa tai suponuoja mintį, jog J. Borisovas galėjo būti panaudotas kaip ginklas dviejų suinteresuotų pusių, tiek Rusijos, tiek ir JAV, siekiant pakeisti valdžią Lietuvoje. Kai pagaliau tapo aišku, jog karinėms struktūroms nepavyks „gražiuoju“ susitarti su naujai išrinktu Prezidentu Rolandu Paksu, būtent šis instrumentas ir buvo panaudotas. Antikonstituciniam perversmui Lietuvoje pajungtas išties galingas mechanizmas. Tad jeigu

Prieš kelis metus JAV Gynybos departamento Pentagono padalinys pradėjo tyrimą dėl permokėjimo už Rusijoje pagamintų sraigtasparnių Mi-17 priežiūrą ir remontą. Amerikiečiai šiuos orlaivius naudoja vadinamuosiuose karštuosiuose taškuose ir vertina juos dėl pigumo, patikimumo bei paprastumo naudoti. Tai tarsi „Volkswagen Golf“ automobilių pasaulyje. Aptikę milžinišką permoką, auditoriai rekomendavo daugiau nesinaudoti šių bendrovių paslaugomis.

Tiriami ir vieno Alabamos valstijos armijos padalinio vadovo Norberto Vergezo ryšiai su bendrovėmis „Avia Baltika“ bei „Sparc“, mat šio kariškio vardu buvo registruota telefono linija J. Borisovo name JAV. N. Vergezas arba kažkas iš jo aplinkos galėjo atlikti tarpininko vaidmenį, nes pagal JAV įstatymus teisę gauti kariuomenės užsakymą gali tik šioje šalyje registruota bendrovė.

Daugiau nei prieš dešimtmetį Lietuvai siaubą kėlusio Jurijaus Borisovo pavardė pastaruoju metu nuskambėjo skandalingoje istorijoje JAV. Įtariama, kad su šiuo verslininku susijusios sraigtasparnių remonto įmonės galimai apgaudinėjo Amerikos kariškius. Glaudžiais ryšiais susijusioms dviem Lietuvos ir Rusijos sraigtasparnių remonto bendrovėms JAV ginkluotosios pajėgos už paslaugas sumokėjo 16,4 mln. JAV dolerių (apie 43 mln. litų) daugiau, negu buvo planuota. Anapus Atlanto kilus dideliam skandalui aiškėja, kad amerikiečiai galėjo būti tiesiog apmulkinti. Apie tai rašoma „Lietuvos ryto“ 2013 m. gruodžio 11 d. publikacijoje – „Reuters“: Pentagonas toliau maitina Jurijaus Borisovo bendroves“. Šioje istorijoje minima Pakaunėje įsikūrusi J. Borisovo valdoma įmonė „Avia Baltika“ ir Sankt Peterburge veikianti bendrovė „Sparc“, kuriai vadovauja J. Borisovo sūnus Pavelas.

Amerikiečiai apgaulę nustatė po to, kai vienoje Rusijos įmonėje įsigijo atsarginių sraigtasparnio detalių – sraigtų, transmisijų. Kiekvienas didesnis orlaivio mazgas turi pasą, kuriame nurodyta detalės pagaminimo data, naudojimo resursas, atlikti remonto darbai.

Taigi, remiantis aukščiau pateikta informacija, galima drąsiai teigti: Jurijus Borisovas buvo panaudotas kaip instrumentas, „valstybininkams“ verčiant iš posto Prezidentą Rolandą Paksą!.. Na, o po apkaltos tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje ir JAV klestinčiam verslininkui-multimilijonieriui mesti kaltinimai, kaip jau buvo teigta, kažkur „išgaravo“...

2015 m. paskelbtoje 500 puslapių JAV Senato ataskaitoje apie CŽV kalėjimus Europoje ir kitur buvo daug nuslėptų detalių, kurių nenorėta viešinti. Šalys, kuriose buvo įsteigti kalėjimai, neįvardytos, o tik pažymėtos spalvomis. Britų Tiriamosios žurnalistikos biuras (angl. „Bureau of Investigative Journalism“) ir organizacija „The Rendition Project“ per 9 mėnesius išsiaiškino, kur iš tikrųjų nugabenti kaliniai ir kur buvo vadinamosios juodosios vietos, slaptieji CŽV kalėjimai. Žurnalistai ištyrė 119 kalinių likimą nuo 2002 iki 2005 m. Paaiškėjo, kad ir Lietuvoje 2004 m. buvo įrengtas slaptas CŽV kalėjimas, pažymėtas violetine spalva.

„WikiLeaks“ paviešino 2008 m. vasario 14 d. dokumentą, įslaptintą tuometinio JAV ambasadoriaus Lietuvoje (2006-2009 m.) Džono Klaudo (John Cloud), kuris įrodo, jog Lietuva jau seniai vykdo netgi absurdiškiausius JAV globalistų nurodymus ir „išlieka viena lojaliausių šalių Jungtinėms Valstijoms“.

Minėtame „WikiLeaks“ dokumente, be kita ko, teigiama:

Lietuva globaliojo saugumo ir demokratijos plėtros srityse visada palaikė JAV poziciją. Norėdami, kad ir ateinanti Lietuvos lyderių karta darytų tą patį, turime daryti spaudimą

Prezidentas Adamkus artimai konsultavosi su mumis, nes jis asmeniškai dirbo su naujųjų demokratijų lyderiais buvusioje sovietinėje erdvėje, ypač Gruzijoje, Moldovoje ir Ukrainoje (...). Lietuva išlieka viena lojaliausių šalių Jungtinėms Valstijoms ir palaiko daugelį dalykų, kurie mums rūpi. Pavojingiausiose pasaulio vietose Lietuva petys petin yra su Amerika...“, – rašoma „WikiLeaks“ paviešintame dokumente – (šaltinis: wikileaks.org).

Nepraradusiems sveikos nuovokos tautiečiams turėtų būti absoliučiai aišku: visi tariamai šiurkštūs Konstitucijos pažeidimai, grindžiami E. Kūrio „konstitucinėmis dvasiomis“, tebuvo BLEFAS – techninės priemonės, taikytos vykdant antikonstitucinį perversmą, verčiant iš posto demokratiškai žmonių išrinktą LR Prezidentą Rolandą Paksą!..

Gerai žinomas FAKTAS: prezidentinis skandalas prasidėjo nuo buvusio VSD vadovo Mečio Laurinkaus sukurptos operatyvinės pažymos apie tariamas grėsmes nacionaliniam saugumui, kurią nedelsiant (2003 m. spalio mėn. 30 d.) nusprendė paviešinti tuometis Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas.

Ir kas galėtų paneigti, jog tai nėra susiję su CŽV slaptaisiais kalėjimais, kurių įrengimu būtent tada, pagal JAV slaptųjų tarnybų rekomendacijas, rūpinosi saugumiečiai, netgi buvusieji KGB rezervistai?!.. Matyt, jie bijojo, kad Prezidentas Rolandas Paksas eilinį kartą „užsiožiuos“ (kaip tai buvo „Mažeikių naftos“ atidavimo amerikiečių kompanijai „Williams“ atveju), sužinojęs apie tuos kalėjimus?.. Kita vertus, „valstybininkai“ puikiai žinojo, kad už jankiams lojalaus Prezidento Valdo Adamkaus nugaros jie galės daryti viską, ką panorės, ar ką daryti jiems draugiškai patars užsienio valstybių slaptosios tarnybos.

Kaip žinia, Prezidentas Rolandas Paksas ne tik nesutiko, kad Lietuvoje būtų steigiamas nelegalus CŽV kalėjimas, bet metė iššūkį politinės korupcijos MELO SISTEMAI, todėl neteko Respublikos Prezidento posto ir iki šiol yra puolamas tų pačių „valstybininkų“.

Beje, dar gerokai iki JAV Senato paskelbtos ataskaitos apie CŽV kalėjimus Europoje ir kitur, 2010 m. sausio 7 d., dalyvaudamas LNK diskusijų laidoje „Kryžminė ugnis“, kurią vedė žurnalistas Raigardas Musnickas, Prezidentas Rolandas Paksas patvirtino: „Nesutikimas su CŽV kalėjimu man kainavo Prezidento postą!..“

Štai minėtos TV laidos pokalbio fragmentas: – „Jūs esate įsitikinęs, kad CŽV kalėjimai buvo Lietuvoje?“. R. P. „Aš įsitikinęs esu dar ir dėl to, kad būtent mano nesutikimas su CŽV kalėjimais man kainavo Prezidento postą!..“ – „Ta prasme?..“ R. P. „Ta prasme – man buvo pasiūlyta sutikti įvežti teroristus į Lietuvos teritoriją. Mano nesutikimas grėsė tai kompanijai, kuri organizavo tą dalyką labai prastom pasekmėm jų bizniui“. – „O ta kompanija yra CŽV ir kas dar?..“. R. P. „Aš manau, kad tai yra antivalstybininkai ir būtent CŽV atstovai Lietuvoje, kurie pradėjo žaisti savo žaidimus“. – „Ir tada buvo sugalvotas sąmokslas – kaip pašalinti Prezidentą?“. R. P. „Bet jis buvo, jis ir įvyko!..“ Taip į LNK žurnalisto Raigardo Musnicko klausimus atsakė Prezidentas Rolandas Paksas.

„Jungtinių Amerikos Valstijų Senato komiteto neseniai paskelbtoje ataskaitoje dėl Centinės žvalgybos valdybos sulaikymo ir tardymo programos atskleista reikšminga informacija apie slaptuosius

Kokių veiksmų Lietuva, kaip pilnateisė Europos Sąjungos narė, ruošiasi imtis dėl pamatinių žmogaus teisių paniekinimo ir neteisėtos CŽV veiklos mūsų šalyje?

Deja, girdime tik neartikuliuotas kai kurių teisėsaugos pareigūnų abejones dėl CŽV bazės, veikusios mūsų suverenioje valstybėje, tyrimo atnaujinimo, be jokios abejonės, dėl politinių priežasčių nuslepiant faktus, jau nekalbant apie protu nesuvokiamu mastu paniekintas žmogaus teises. Žmogiško orumo nepaisymas negali būti pateisinamas ir pridengiamas kovos su tarptautiniu terorizmu ar propagandos skraiste.

Neabejoju, Lietuva privalės įvardinti visus neteisėtą veiklą vykdžiusius asmenis. Specialųjį tyrimą turėtų pradėti Lietuvos Respublikos Seimas, pasitelkęs geriausius teisės žinovus ir žmogaus teisių ekspertus, siekdamas išsiaiškinti visus manipuliavimo teisėtvarka, piktnaudžiavimo žvalgybine informacija ir slaptų pažymų panaudojimo politiniais tikslais atvejus bei įvardindamas pagrindinius šių procesų dalyvius ir užsakovus“, – teigia R. Paksas.

Taigi, pastaruoju metu atgijęs skandalas dėl slapto CŽV kalėjimo Lietuvoje – grąžina mus į 2004 metų laikotarpį, kai „valstybininkai“ vertė iš posto Prezidentą R. Paksą. Antikonstitucinio perversmo iniciatoriai puikiausiai žinojo – dėl ko visa tai daroma!..

Štai ką apie nelegalų CŽV kalėjimą Lietuvoje mano Kovo 11-osios Akto signataras Zigmas VAIŠVILA:

„Be abejo, prezidentinės apkaltos dalyviai žinojo, kodėl taip daro. Detalės geriau žinomos jiems patiems ir Prezidentui Rolandui Paksui. Tačiau dėl labai svarbiu SISTEMOS išbandymui tapusio CŽV kalėjimų klausimo kviesčiau nenuslysti paviršiumi.

Pradėkime nuo esminių klausimų. Visų pirma, neužmirškime: Lietuvoje, be VSD, yra dar ir kita specialioji struktūra – KAM Antrasis departamentas, Prezidentės D. Grybauskaitės laikotarpiu vadovaujančiais kadrais atvirai aprūpinantis VSD ir Prezidento kanceliariją. Profesionaliai žiūrint, to iš principo negali būti. Valstybėje turi būti bent minimali specialiųjų tarnybų konkurencija. Tai, kad vienas galimų aptariamo skandalo pastatų šiandien priklauso VSD, dar nėra atsakymas į šį klausimą.

CŽV vargu ar rėmėsi tik mūsų VSD, nes ši tarnyba tada iki ausų buvo įklimpusi į didžiausią galimą viešą skandalą – Respublikos Prezidento R. Pakso apkaltą. VSD buvo dėmesio centre, o tikri profesionalai nemėgsta viešumo. CŽV – tai ne mūsų mėgėjai, kurių pagrindine funkcija šioje, anot prof. E. Gudavičiaus, „elgetų valstybėlėje“ tapo Dvaro užgaidų aptarnavimas. Todėl aiškinantis dėl CŽV kalėjimo Lietuvoje būtina tirti ir KAM Antrojo departamento vaidmenį.

Be to, reikia suvokti – tai nebuvo ir negalėjo būti kalėjimas tiesmuka šio žodžio prasme. CŽV neleistino tardymo veiksmus vykdo ten, kur negalioja jokie įstatymai, antraip tokie įrodymai negaliotų teisme. Paprastai tai daroma skrydžių metu. Po tokių skrydžių ir tardymo veiksmų jų metu būtina rami vieta, kur galėtų nusileisti lėktuvas, ir pailsėti tiek tardomieji, tiek tardytojai. Būtina ir neatidėliotinai surašyti tardymo protokolus, nes per tokį tardymą tam neužtenka laiko. Nenuostabu, kad prireikia ir medikų pagalbos.

Tačiau esminiai klausimai – politiniai. Šioje besąlygiško paklusnumo sistemai ir jos vadovams valstybėje tokie dalykai negalėjo vykti be Prezidento žinios. Jeigu Prezidentas Valdas ADAMKUS paaiškintų, ar jis šiuo metu yra ir JAV pilietis, ar bendrininkavo

Susitikime su R. Juknevičiene ir kitais trimis lietuviais amerikiečiai kalbėjosi apie energetikos saugumą, Afganistaną ir Rusiją. Tuometinė krašto apsaugos ministrė R. Juknevičienė pabrėžė NATO energetikos centro įkūrimo Vilniuje svarbą, pranešė, kad Lietuva, nors ir neturėdama daug lėšų, žada vis daugiau padėti Afganistanui ir pritarė Dž. B. Steinbergui, kad Europos žmonėms būtina išaiškinti, jog ES vaidmuo Afganistane yra kovos su terorizmu Europoje būdas. Ministrė R. Juknevičienė išreiškė susirūpinimą dėl Rusijos ir norą, kad Baltijos šalyse būtų NATO kontingentas. Taip pat R. Juknevičienė sulaukė Dž. B. Steinbergo pritarimo, kai, visai Europos Sąjungai nepritariant Gvantanamo kalėjimui, ji sutiko priimti kalinius iš Gvantanamo.

R. Juknevičienei pranešta, kad, jos prašymu, tuometinis užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas bus priimtas JAV valstybės sekretorės Hillary Clinton. Tame pokalbyje R. Juknevičienė taip pat akcentavo, kad Lietuva toliau kovos už Ukrainos ir Gruzijos narystę NATO.

„Amnesty International“ 2005 metais JAV valdomą Gvantanamo kalėjimą Kuboje pavadino „mūsų laikų Gulagu“. Europos Sąjunga jau seniai kritikavo šį kalėjimą, kuriame pažeidžiamos žmogaus teisės, o 2006 m. Gvantanamą nesėkmingai uždaryti bandė Jungtinės Tautos. Nuo 2009 m. sausio mėn. JAV prezidentas Barakas Obama ne kartą žadėjo uždaryti Gvantanamą, dar žinomą kaip Gitmo, deja, tai neįvyko!.. Tiesa, 2015 m.

Vis tiktai 2016 m. vasario 23 d. JAV prezidentas Barakas Obama pateikė seniai lauktą PLANĄ, pagal kurį būtų uždaromas prieštaringai vertinamas JAV karinis kalėjimas Gvantanamo įlankoje. Pasak Obamos, „atėjo laikas uždaryti įstaigą, kuri išdavė JAV interesus ir vertybes“.

Likus mažiau nei metams iki prezidento kadencijos pabaigos, Obama atskleidė planą, kuriame nurodoma, kad Jungtinės Valstijos tęs mažiau pavojingų kalinių perkėlimą į kitas valstybes. Taip pat nurodyta 13 JAV įkalinimo įstaigų, į kurias galima būtų perkelti kalinius, bei pažymima, kad tai leis kasmet sutaupyti milijonus mokesčių mokėtojų pinigų.

„Daugel metų jau yra visiškai aišku, kad kardomoji įstaiga Gvantanamo įlankoje negerina mūsų nacionalinio saugumo; ji tik kenkia jam. Dabar uždaromas mūsų istorijos skyrius. Ir tai atspindi pamokas, kurias mes išmokome nuo rugsėjo 11-osios išpuolių, pamokas, kurios ves mūsų šalį į priekį“, – kalbėjo Obama iš Baltųjų rūmų.

Gvantanamo kalėjime, kuriame anksčiau buvo laikoma bemaž 700 belaisvių, dabar teliko 91 įtariamas džihadistas. Šis kalėjimas tapo kankinimų, neaiškaus įkalinimo ir oranžinių kombinezonų sinonimu visame pasaulyje...

Labai tikėtina, jog prolandsberginių „patriotų“ užvaldytoje Lietuvoje, valdant KGB rezervistams – VSD vadovui Arvydui Pociui ir užsienio reikalų ministrui Antanui Valioniui, su Prezidento Valdo Adamkaus ir Seimo pirmininko Artūro Paulausko žinia mūsų šalyje, netoli Vilniaus esančiuose Antaviliuose, 2004 metais buvo įsteigtas nelegalus CŽV kalėjimas!..

Iškart po prezidentinio skandalo VSD vadovą M. Laurinkų pakeitęs KGB rezervistas Arvydas POCIUS, kaip ir jo kolega

„Politinis skandalas parodė, jog Lietuvoje yra ne tik organizuotas nusikalstamumas, bet ir organizuotas teisingumas, kai iš pradžių yra išreiškiama politinių grupuočių valia, o po to ją bandoma įvilkti į teisinius rėmus“, – tąkart žurnalistams sakė Prezidentas R. Paksas.

Tuo tarpu moralizuoti nevengiantis Lietuvos „gelbėtojas“, politinės korupcijos „stogas“ Valdas ADAMKUS 2004 m. balandžio 17 d. informavo visuomenę, kad yra pasiruošęs dalyvauti pirmalaikiuose Prezidento rinkimuose: „Esu asmeniškai pasiryžęs padaryti viską, kad Lietuvai dar sykį nereikėtų pergyventi šios gėdos... Noriu išreikšti didžiulį nusistebėjimą girdėdamas atstatydinto Prezidento sprendimą kandidatuoti į prezidentus. Šis tris kartus Konstituciją šiurkščiai pažeidusio asmens žingsnis yra įžūlus iššūkis demokratinei ir patriotinei Lietuvai... Lietuvoje išgyventa krizė parodė, kokie mes esame pažeidžiami ir susipriešinę. Dabar pagrindinis tikslas bus grąžinti pasitikėjimą valstybės santvarka“, – buvo skelbiama Prezidento V. Adamkaus išplatintame pareiškime.

Dabar jau gerai žinoma, po Lietuvoje įvykdyto antikonstitucinio perversmo jankių marionetės Valdo Adamkaus žadamas „pasitikėjimas valstybės santvarka“, prasidėjęs politinės korupcijos – Seimo narių papirkinėjimo „Abonento“ (A. Zuoko – „Rubikono“) skandalu, buvo apvainikuotas stambaus masto korupciniu „LEO.LT“ sandėriu, kurį savo parašu patvirtino ir šis „teisingumo“ garantas, einantis Prezidento pareigas.

Aiškiai suvokiant, kokioje teisinio nihilizmo, politinės korupcijos, nesantaikos ir karo kurstymo propagandos, „slaptųjų pažymų“, prolandsberginės autokratijos, bemaž tų pačių „valstybininkų“ užvaldytoje valstybėje mes gyvename šiandien, jokie komentarai „dėl pasitikėjimo valstybės santvarka“ tikrai nereikalingi!..

– „2K“ politinė sistema, šiuo metu veikianti Lietuvoje, savo oponentus apšaukia populistais, o patys yra įsitikinę savo kompetentingumu. Ką manote apie tai?

– Gali šnekėti ką tiktai nori, bet jie absoliučiai nesupranta, kas yra valstybė. Jie nesupranta, kas yra Lietuva ir neturi jokios vizijos, kokia ji turėtų būti. Kaip Lietuva gyvens po 10-20 metų? Kokią pramonę vystyti? Dabar jie uždarinėja mokyklas, institutus… Mes neturime ką parduoti, išskyrus prostitutes. Ką mes parduodame, Dievo žmogau?.. Dabar kempinligė „išgelbėjo“ Lietuvą: Europoje išpjovė gyvulius, ten nėra pieno, tai jis ir pabrango. Vokiečiai pakėlė kainas ir išsiveža pieną, o mūsų žmonės greitai turės mokėti už litrą penkis litus. Tai kokia čia „tvarka“?..

Nėra pas mus Vyriausybės, nėra supratimo apie valstybę. Praėjo 17 metų, o mes dar neturime plano, neturime vizijos, koks turi būti Lietuvos kelias, kokia perspektyva. Kur mes turime eiti, ką daryti? Lietuva neturi savo ateities plano, o žmonės prarado pasitikėjimą valstybe ir Vyriausybe. Apie milijoną išvažiavo į užsienį, lietuvis liko kvailio vietoje. Anksčiau statėme didžiulius fabrikus ir mokėjome juos pastatyti, mokėjome išsaugoti lietuviškumą (ne taip kaip Latvijoje) ir staiga mes nemokame tų fabrikų valdyti, prireikė užsieniečių, kad mums vadovautų. Lietuvis durniaus

– Premjeras Gediminas Kirkilas, matyt, patariamas Albino Januškos, sudarė komisiją VSD karininko Vytauto Pociūno žūčiai ištirti. Jūsų nuomone, tai perspektyvus kelias atskleisti tiesai apie šį tragišką incidentą ar tik eilinė maskuotė?

– Jeigu norite ką nors sužlugdyti, tai sudarykite komisiją, tuo labiau Gedimino Kirkilo!.. Kam prireikė tos naujos komisijos? Juk viskas ir taip aišku! Baltarusiai turi filmuotą medžiagą. Pavartykite spaudą ir pamatysite… Šaukėme, kritikavome Aleksandro Lukašenkos rėžimą Baltarusijoje, o dabar tylime, kaip užsiūti. O tylime todėl, kad baltarusiai turi įrodymų, kaip buvo „patvarkytas“ Vytautas Pociūnas Breste. Štai kodėl tylime, tik surengėme Vytauto Pociūno laidotuves, po smerties duodame jam ordiną – viskas tik priedanga, žaidimas. O kad Vytautą Pociūną išmetė pro viešbučio langą, tai čia kiekvienam durniui aišku.

– Tautiečiai gerai žino, jog esate daug patyręs žmogus, neabejingas mūsų valstybės istorijai, vystimosi raidai, Lietuvos ateičiai, puikiai susipažinęs su apsukrių politikų – „valstybininkų“ grimasomis. Remdamasis asmenine patirtimi ir politine įžvalga, ar galėtumėte daryti prielaidą, kad VSD karininko Vytauto Pociūno tragiška žūtis Breste ir Prezidento Rolando Pakso apkalta yra tų pačių „žydrųjų albinų klano“ rankų darbas?

– Ne tik Prezidento Rolando Pakso apkalta, bet ir Gedimino Kiesaus žūtis, Čapo ir V. Jankausko, tarpininkavusio privatizuojant „Alitą“, žūtis – tai vienų rankų darbas! Braižas tas pats. Ir nieko naujo aš čia nepasakiau, tai visiems yra žinoma.

Be abejo, Prezidento Rolando Pakso APKALTA – tai buvo viso klano, kuris iš to uždirba, darbas. Juk Rolandas Paksas iškart pasakė, ką jis ketina daryti, todėl ir buvo jų „nušluotas“. Tai ne kas kita, o būtent susidorojimas su politiniu priešu!..

Sakykite, kodėl visą laiką Lietuvos žiniasklaida Rolandą Paksą

– Jūsų manymu, kokios partijos galėtų vienytis ir išvesti Lietuvą iš politinės krizės?

– Dabar pagal programą ir kalbas aš matau kelias mažytes partijas Lietuvoje, o pati didžioji – Rolando Pakso vadovaujama partija. Ji darosi įtakinga, tai jaučia ir užsienio valstybės. Anglai, amerikonai kviečiasi liberalus demokratus ir Rolandą Paksą į savo pasiuntinybes, – jie junta jėgą. Ir jeigu Lietuvos žmonės nebus kvaili, nesimėtys į šalis, nes reikia, kad Rolando Pakso partija gautų daugumą būsimuose rinkimuose į Seimą. O jeigu ir šita partija apvils žmones, tada liks tik revoliucija!..

– Išties yra apie ką pamąstyti, tačiau dabar norėčiau sugrįžti prie kiek anksčiau jums užduoto klausimo. Tragiški 1991-ųjų sausio įvykiai, ilgainiui virtę politinių spekuliacijų objektu, deja, nepateisino daugelio tautiečių lūkesčių ir troškimo laisvoje Lietuvoje sukurti demokratinę, teisingumu ir pagarba žmogui grindžiamą visuomenę. Vienas už kitą stambesni politinės korupcijos skandalai, liečiantys aukščiausius šalies valdininkus bei „tradicines“ partijas, temdo Europos Sąjungos šalies įvaizdį...

Tautos valia, didžia balsų persvara 2003 m. išrinktas jaunas, doras, energingas LR Prezidentas Rolandas Paksas, tarytum sužadino naujas viltis, daug kas patikėjo – pagaliau, tvarka bus!.. Bet neužilgo tarytum sukilo dangus ir pragaras, prasidėjo arši kampaniją prieš tą, kuris užsimojo įveikti devyngalvį slibiną – peržiūrėti nešvarius sandėrius, pažaboti politinę korupciją, valstybės turto grobstymą, šalies gyventojų skurdinimą... Kas gi tai? Šliaužiantis sąmokslas, išprovokavęs daugelio pamatinių vertybių griūtį? O gal buvo galima viso to išvengti?..

– Va, čia prieš tris dienas sėdėjo Rolandas Paksas, mes gėrėme

Prezidentas Rolandas Paksas – gal ir geranoriškas žmogus, norėjęs įvesti tvarką, bet jis, neturėdamas palaikančios jėgos, neturėdamas užnugario, pasiskelbė teisuoliu ir gavo per galvą nuo tų, kuriems pagrasino.

Antras dalykas, Prezidento patarėjų komanda buvo surinkta iš atsitiktinai kvailų, savanaudžių žmonių. Jūs tik įsivaizduokite, visuomeninių patarėjų buvo net 144!.. Ir ko tie visuomeniniai patarėjai atėjo? Naudos, tiktai naudos. O dabar, jeigu 145-tas visuomeninis patarėjas būtų buvęs Jurijus Borisovas, tai ką jis būtų pagadinęs ar pataisęs? Nieko. Tai buvo tik pretekstas, išpūstas balionas, siekiant sukelti skandalą. Pirmas, kuris nubėgo į Saugumą skųsti J. Borisovą, kad pastarasis esą grasino Prezidentui R. Paksui, tai buvo Remigijus Ačas!.. Na, sakykite, ar yra teisiškai grasinama jums, jeigu aš, jūsų kolega, sakau, na ir k... tas Juozas, susitiksiu, duosiu į snukį!.. Kas tai? Grasinimas?.. Tai yra nuomonės išreiškimas, emocija, juolab kai žmogus išgėręs. Tad štai iš ko padarė versiją, kad grasinama Prezidentui!.. Na, gerai, pagaliau kokiam Prezidentui buvo grasinama? Tam, kurį nuima!.. Juk tai nesąmonė. Čia gi viskas iš anksto buvo numatyta, net faktai buvo parenkami, kaip į Prokrusto lovą, kas netinka – nupjaunama, ko reikia – priduriama, o paskui dar ir apkaltina!..

Dar viena problema – Konstitucinis Teismas neturi teisės priimti teisminį sprendimą, jis tiktai aiškina Konstituciją!.. KT atsako į klausimą: ar pagal Konstituciją vienoks ar kitoks veiksmas atliktas teisingai, ar ne?.. Konstitucinis Teismas išaiškino, kad J. Borisovui neteisingai suteikta Lietuvos pilietybė ir čia pat priima sprendimą atimti iš jo pilietybę. Juk tai negalioja, o visi tuo remiasi, visas Seimas rėkia... Juk praktiškai ne KT, o Seimas tai padarė!..

Dabar paimkime kitą atvejį. Valdas Adamkus balotiruojasi į

Jeigu paimtume „Williams“ bylą, ten gi iš karto – baudžiamas dalykas, valstybės išdavimas, valstybės teritorijos pardavimas!.. Tik įsivaizduokite, vyksta Vyriausybės derybos su „Williams“, o jų patarėjas, konsultantas – kas? O gi buvęs premjeras Aleksandras Abišala, kuris apskritai neturi teisės N skaičių metų patarinėti!.. Bet ne, jis pataria, kaip „apdulkinti“ mūsų Vyriausybę, jam padeda Juknevičius, konservatorės Rasos Juknevičienės vyras, su V. Landsbergio pritarimu. Ir viskas, ką nutaria A. Kubiliaus Vyriausybė, tuoj pat atiduodama amerikiečių kompanijai „Williams“. Tai ką galime laimėti? Juk tai aiškus mūsų valstybės interesų išdavimas!.. Todėl, saugodamiesi teisminės atsakomybės, jie ir sukūrė visą tą „baubą“ prieš Prezidentą. Na, o Rolandas Paksas, pasirodo, sąžiningas, doras žmogus...

– Ir šis sąžiningas, doras žmogus, katalikas, išpažįstantis krikščioniškas vertybes, tapo nepageidaujama persona visam tam valstybės išdavikų KLANUI?..

– Na, su ta jo katalikybe šuniškai išėjo!.. Nuėjo palaiminimo pas patį reakcingiausią vyskupą Sigitą Tamkevičių, o tas ant visos Lietuvos „išrėkė“, kad Prezidentas toks ir anoks. Čia jo nelaimė. Ir su ta Lena Lolišvili, kurią jam pakišo – kas? Kristina Brazauskienė, ir visa kita...

Bet ne tai svarbiausia. Esmė tame, kad R. Paksas neturėjo užnugario, jis nesuprato, kas yra politika!.. Kai tik Tauta išrinko

– Kad Seimas neišdrįs pašalinti Tautos valia demokratiškai išrinkto Prezidento?

– Va, tuos pačius žodžius jis man ir pasakė!.. Rolandas Paksas iki paskutinio momento nepatikėjo, kad tokiu būdu galima nušalinti Prezidentą. Jis skaitė įstatymus ir matė, kad nėra už ką nušalinti Respublikos Prezidento. Todėl ir tikėjo, kad išliks savo poste, deja!..

Buvęs Valstybės saugumo departamento (VSD) Kauno skyriaus darbuotojas Aurelijus BERŽINIS atsakė į „Laisvo laikraščio“ redaktoriaus Aurimo DRIŽIAUS klausimus. Kodėl VSD organizavo

Kaip žinia, būtent A. Paulausko, laikinai einančio Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas, Arvydas Pocius 2004 m. balandžio 30 d. buvo paskirtas VSD generaliniu direktoriumi, kai Lietuvoje CŽV netrukdomai kankino žmones. Prieš tai, 1998 m. birželio 3 d. – 2004 m. balandžio 30 d. VSD vadovavo Mečys Laurinkus, kuris už tai, kad jo vadovaujama saugumo tarnyba sėkmingai įvykdė valstybės perversmą ir nušalino Prezidentą Rolandą Paksą, buvo išleistas į garbingą pensiją – paskirtas ambasadoriumi Ispanijos Karalystėje.

Jungtinių Valstijų Senato ataskaitoje nurodoma, kad už leidimą šalyje steigti slaptą CŽV kalėjimą Amerikos agentai dosniai atsilygino. Minimi milijonai dolerių, tačiau nei kuriam konkrečiai Lietuvos pareigūnui, nei kiek tiksliai sumokėta, neatskleidžiama. Vienas iš Lietuvos parlamentinio tyrimo minimas veikėjas, buvęs VSD direktoriaus pavaduotojas Darius Jurgelevičius už pustrečio milijono litų Gruzijoje nusipirko televiziją. Kitas pavaduotojas Dainius Dabašinskas atidarė lobisto kontorą. 2005 m. daugiau nei milijoną litų kainavusius prestižinius kotedžus Turniškėse įsigijo prezidento V. Adamkaus patarėjas užsienio politikos klausimais Edminas Bagdonas ir patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Rytis Muraška.

Kilus abejonių, jog paminėti asmenys galėjo pasinaudoti tarnybine padėtimi prestižiniame sostinės rajone įsigydami

Vienintelės parlamentinės partijos Tvarkos ir teisingumo frakcijos Seime atstovams, išsikvietus į Seimą tuometinį VSD šefą Gediminą GRINĄ pasiaiškinti dėl JAV Senato ataskaitoje minimo „violetinio“ CŽV kalėjimo, „tvarkiečius“ nedelsiant užgriuvo STT agentai ir pareiškė, kad partija esą neteisėtai dalyvavo akcijoje „Pirk Dramblį“.

Gediminas GRINA turėtų atsakyti: ar buvo imtasi priemonių nustatyti, kas iš aukštos politinės vadovybės leido Lietuvoje įkurti laikiną sulaikymo centrą? Kokiems asmenims skirta milijonai dolerių, atsidėkojant už šios programos palaikymą? Kokios sąsajos yra tarp CŽV ataskaitoje minimo „violetinio“ centro ir tarp Valstybės saugumo departamento karininko Vytauto Pociūno mirties?.. Deja, šie klausimai VSD generaliniam direktoriui liko be atsako!..

„Tvarkiečiai“ vadovo G. Grinos teiravosi, kokių veiksmų VSD ėmėsi po to, kai JAV Senatas paskelbė ataskaitą apie CŽV vykdytus įtariamų teroristų kankinimus slaptuose įkalinimų centruose. Ataskaitoje minimi milijonai dolerių, skirti „dėkingumui“ parodyti, ir užsimenama, kad neįvardijamas aukštas šalies pareigūnas apie centro veiklą žinojo ne viską. Anot dokumento, centras Lietuvoje buvo uždarytas, kai valstybė atsisakė suteikti medicinos pagalbą centre kalintam Saudo Arabijos piliečiui Mustafa Ahmadui al Hawsawiui.

Apie CŽV kalėjimą Lietuvoje interviu LL pasakoja buvęs VSD darbuotojas Aurelijus Beržinis:

... Vytautas Pociūnas ėmė kalbėti ir apie tai, kad nupirktas visas

Buvo ir kita istorija – amerikiečiai per Lietuvą finansavo Baltarusijos opoziciją, ir nemažai tų dolerių atsidūrė VSD, kuris ir organizavo šį darbą. Lietuva dabar lenda visur, kur tik galima, kad tik uždirbtų amerikiečių pinigus. Todėl VSD pasišovė būti tarpininku tarp JAV ir Baltarusijos opozicijos. Juk ir dabar Lietuva pasisiūlė būti tarpininke – pardavinėti Ukrainai ginklus, tiekiamus iš JAV.

Manau, pirmas dalykas, kurį Vytautas Pociūnas būtų paviešinęs, tai Artūro Paulausko „fokusus“, pirmiausia Jarmalavičiaus ir Burokevičiaus sulaikymo operaciją, kuri atlikta ne už ačiū. Aš tik vieno dalyko nesuprantu: Vytautas Pociūnas juk žinojo, kad JAV finansavo Baltarusijos opoziciją, kad visa Lietuvos VSD yra nupirkta, žinojo ir tai, kad jis pats nėra nupirktas. Todėl man neaišku: kodėl V. Pociūnas nesisaugojo ir nepradėjo viešai kalbėti apie šį reikalą, kaip amerikiečiai atvežė į Lietuvą maišą dolerių ir nupirko visą VSD?..

Prezidentas Valdas Adamkus iškart pareiškė, kad CŽV kalėjimas Lietuvoje – tai Amerikos vidaus politikos reikalas. Jis leido mums suprasti, kad nėra čia ko tirti visų šių reikalų. Ką tai reiškia? Pasirodo, Lietuva parsidavė Baltarusijai tam, kad atgautų Burokevičių ir Jermalavičių, o dabar parsiduoda JAV, kad ši galėtų čia pastatyti CŽV kalėjimą. Žodžiu, Lietuva parsidavinėja kaip kokia prostitutė.

– Iškart po to, kai V. Pociūnas buvo išmestas per viešbučio langą, V. Landsbergis pareiškė, kad čia baltarusių ir vos ne A. Lukašenkos darbas? Tačiau greitai tos kalbos nutilo...

– Baltarusijos KGB viską žino apie šį reikalą, tačiau leido susitvarkyti patiems lietuviams.

– Kadangi nužudymas įvyko Baltarusijos „Intourist“ viešbutyje, kur visur kamerų prikaišiota? Vadinasi, visas veiksmas buvo nufilmuotas?

– Be abejonės!.. Baltarusijos KGB viską užfiksavo tam, kad galėtų šantažuoti Lietuvos saugumą. Baltarusiai gerai žino, kas nužudė V. Pociūną. Esu tuo įsitikinęs 100 proc., tačiau draugystė tarp spec. tarnybų lieka draugyste. Todėl Lietuva perdavė Baltarusijai visą informaciją apie opozicionieriaus Olesio Beleckio sąskaitas banke, o jis pats buvo uždarytas į kalėjimą Baltarusijoje.

Labai trumpas ir aiškus supratimas, kodėl žmonės mėtomi per langus, vos tiktai pradeda domėtis pinigais. Kai ateina dideli pinigai, niekas nežiūri, kas bus ir kaip. Svarbu tuos pinigus pagrobti ar pasiimti, o kas bus paskui, jau ne taip svarbu. Visi kadrai išbėgiojo iš VSD – vienas į Gruziją, kitas dar velniai žino kur…

– Kodėl VSD net šešis metus teisme nepripažino, kad V. Pociūnas žuvo vykdydamas tarnybines pareigas, ir todėl atsisakė jam išmokėti kompensaciją?

– Taip, V. Pociūnas žuvo atlikdamas pareigas VSD, jis gi buvo Lietuvos ambasados atašė Baltarusijoje. Ar tu nežinai, kad visi Lietuvos ambasadų atašė yra VSD pareigūnai ir renka informaciją? Jiems informaciją teikia visi ambasadų darbuotojai, kurie ką nors sužinoję, iškart perduoda VSD. Tačiau ką jie ten gali sužinoti, aš nežinau. Juk kokia nors CŽV ar FSB užsienio valstybėje žino, ką reikia sekti, kokius asmenis reikia prižiūrėti ir ko galima iš jų tikėtis. O ką mūsiškiai užsienyje veikia?.. Pažiūrėkite, kaip dirba Rusijos žvalgyba, jiems nereikia kurti naujų technologijų, jie viską pavagia iš Vakarų.

– Antikorupcijos komisijos pirmininkas V. Gailius pasakė, kad buvo Prezidentės D. Grybauskaitės atleistas iš FNTT vadovų, kai užčiuopė VSD vadovų turtą. Ar kalba ėjo apie Prezidento V. Adamkaus patarėją, kuris pirko kotedžą šalia Prezidento Valakampiuose, bei tą VSD vadovo pavaduotoją Darių Jurgelevičių, kuris nusipirko Gruzijoje televiziją?

– Aš manau, būtent čia ir nuėjo minėti pinigai. Visi jie yra susiję, visi surišti viena virvele. Todėl elgiamasi taip – paslauga už paslaugą. Taip nebūna, kad kas nors ką nors darytų už dyką.

– Kodėl Seimas atsisakė dar kartą tirti CŽV kalėjimo Lietuvoje aplinkybes, nors net 100 Seimo narių tam pritarė? Vėliau valdantieji atsiėmė savo parašus, atseit, tegu prokurorai aiškinasi. Kaip prokurorai aiškinasi, mes žinome. Kodėl Seimas vėl nėrė į krūmus? Gal VSD seimūnams prigrasino?

– Be abejonės. Juk Seime sėdi kas? Tik keli žmonės, kurie yra „ne prie ko“, o visi kiti – dar ir kaip „prie ko“. Ir visų, pagal jų amžių, keliai veda į buvusią KGB agentų sąrašus. Visi daugiau ar mažiau susiję su šita organizacija. Jeigu tik pradėtum kalbėti, tai dar 1993-1994 metais kūrėsi grupuotės tiek VSD, tiek prokuratūroje, tiek ir kitur, kurios užčiaupdavo. Tada ir buvo aiškinamasi, kas kam dirba. Ir dabar išliko tokia pati „tvarka“, tik tos grupuotės susicementavo, į viršų iškėlė savo atstovus. Būtent šis žmonių ratas faktiškai ir valdo Lietuvą!..

– Tačiau Seimas buvo sudaręs Laikiną tyrimo komisiją, vadovaujamą A. Matulevičiaus, kuri smarkiai erzino VSD?

– Na ir kas, kad Seimas sudarė komisiją? Kiekvienam iš tų komisijos narių buvo pakelti dokumentai ir paklausta – ar nori, kad visa tai būtų paviešinta spaudoje? Apie tave, kovotojau?.. Tad kova greitai baigėsi. Kas nori lėkti iš Seimo? Niekas. Jie gi ten gauna gerus atlyginimus, beveik nieko neveikdami...

– Bet kuriems galams CŽV prireikė slaptą kalėjimą Lietuvoje pastatyti?

– Galbūt jiems reikėjo ne kalėjimą čia pastatyti, o surinkti agentūrą. Nes dabar CŽV savo agentais turi visą Lietuvos VSD, o per saugumą – kontroliuoja ir kitas tarnybas. Praktiškai CŽV kontroliuoja Lietuvą!..

– Tačiau VSD, paėmę maišus dolerių, galėtų pasiaiškinti, jog kyšius ėmė iš savo strateginių partnerių CŽV, o ne iš rusų?

– Kaip gali CŽV būti strateginis partneris, jeigu Lietuva laikoma nepriklausoma valstybe? Tada ir valstybės nebelieka, o Lietuva tampa JAV valstija. Kokios čia dar Konstitucijos ar panašūs žaidimai?.. Jeigu net Prezidentas V. Adamkus patvirtino, kad mes esame JAV vidaus politikos dalis, tai dabar tereikia klausyti, ką CŽV pasakys. O amerikiečiams reikia ginklus parduoti kariaujančioms pusėms, nes JAV skolos milžiniškos.

– Stratfordo fondo vadovas tiesiai šviesiai pasakė, kad JAV egzistencijai pavojų kelia tik Rusijos – Vokietijos sąjunga?

– Taip, tai būtų mirtinas pavojus JAV. Juk Europai jokios naudos iš sankcijų Rusijai, vien tiktai didžiulė ekonominė žala.

– O kodėl Prezidentė Dalia Grybauskaitė nuolat eskaluoja karą su Rusija?

– Nes tai naudinga tiek rusams, tiek JAV. Amerika suinteresuota parduoti ginklus, o Prezidentė D. Grybauskaitė nori būti tarpininke šiuose sandoriuose, kad per jos rankas „eitų“ tiekiami ginklai Ukrainai. Juk iš to tarpininkavimo galima gerai užsidirbti. Aš čia matau tik vieną paaiškinimą, kodėl prezidentė D. Grybauskaitė taip elgiasi. Kitų paaiškinimų, manau, būti negali.

O CŽV ką? Už leidimą statyti nelegalų kalėjimą Lietuvoje nupirko visą VSD, tai dabar dar bando ir ginklais prekiauti! Juk kiek toje valdžioje sėdėsi? Didysis vadas AMB (Algirdas Mykolas Brazauskas) dar 1993 metais pasakė Jurgeliui meistreliui: „Žinok, mes atėjome čia ramiai gyventi tik kokius 20 metų,

– Tačiau rusai nepaskaičiavo, jog Europa atvers sienas ir pusė Lietuvos išvažiuos dirbti į užsienį, kad išlaikytų likusią pusę?

– Bet argi tai valstybės perspektyva? Ar tai rimtas ir stabilus pajamų šaltinis. Juk po kelių metų tiems emigrantams atsibos, jie pasiliks ten gyventi, o Lietuva bus jiems nebeįdomi.

– Rusai sako, jeigu kils karas – Lietuva taps fronto linija?

– Nemanau, kad kils karas, nes rusams nereikalingos Baltijos šalys. Juk Rusijos ekonomika klesti ir jiems nebereikia prisiimti dar vargetų. Tegul amerikonai dabar išlaiko Lietuvą. Juk CŽV – vienus nuperka, kitus parduoda, žodžiu, veikia užtikrintai. Tačiau ir rusai nepėsti. O dėl Lietuvos, tai čia juokas – CŽV atvežė maišą dolerių ir nupirko visą saugumą!.. Nežinau kodėl, tačiau CŽV kalėjimo Estijoje nepastatė. Estai dar išlaikė nacionalinę savigarbą. Todėl, kad jų mažai, tai jie savigarbą išsaugojo ir prie rusų. CŽV kalėjimai buvo ir Lenkijoje, nes lenkas nėra tautybė, o profesija (prekybininkas). Aišku ir tai, kad Vokietijoje CŽV tokių dalykų negalėjo padaryti…

– Įdomu, kodėl V. Landsbergis Lietuvai Prezidente parinko komunistę Dalią Grybauskaitę iš aukštosios partinės mokyklos?

– O kodėl V. Landsbergis tapo Sąjūdžio vadovu? KGB nesitikėjo, kad, atsiprašant, iš tokio veikėjo jiems pavyks gauti tokią

Tik pagalvok, žmogus vadovauja šaliai, tačiau neturi jokio supratimo apie ekonomiką, apie politiką – tuo labiau. Ir tokį žmogų KGB „stato“ Sąjūdžio vadovu, sukuria jam legendą, padaro jį savo priešu Nr.1, neleidžia atvažiuoti į Maskvą ir t. t. O jis toliau „varo ant Maskvos“. Dalytė taip pat dabar „varo“ ant Maskvos...

KGB net nesitikėjo, kad taip pigiai ir paprastai galima Lietuvą sužlugdyti. Juk Prezidentė Dalia Grybauskaitė dabar daro viską, kad Lietuva prarastų nepriklausomybę ir sugrįžtų į Rusijos glėbį. Galvoju, amerikiečiai su rusais susitars, o Lietuvą parduos arba ne. Dėl įtakos sferų JAV gali atsitraukti ir palikti Lietuvą Rusijos įtakos sferai. Tačiau kol kas JAV vaidina, kad Baltijos šalys yra jų įtakos zonoje, kartais net tankais gatvėmis pravažiuoja...

– Todėl kuriama masinė isterija – „rusai puola“ ir visi tų rusų nekenčia? Kodėl taip elgiamasi?

– Aš jaučiu, KGB tiesiog netveria džiaugsmu ir juokiasi iš Lietuvos „nepriklausomybės“ istorijos ir Sąjūdžio. Dabar prisimink, kaip Dalia Grybauskaitė puola Rusiją, ir prisimink, kur visas Lietuvos elitas išvažiavo po karo. Iš pradžių į Vokietija, o paskui – į JAV. O kiek ten buvo KGB agentų? Taip ir tokia Dalytė – parėkaus prieš Rusiją, bet jeigu kiltų bent mažiausia grėsmė Lietuvai, iš karto su V. Landsbergiu už parankės pabėgtų į Vakarus ir būtų ten didžiausia „disidentė“. Užsienyje gi ne visi supranta, kad Lietuvoje vyksta tik žvalgybų žaidimai, jiems tereikia sudaryti reikiamą ĮVAIZDĮ. Agentūrą į užsienio šalį permetama būtent tokiu būdu!..

2015 gruodžio 23 d. parlamentarai pritarė prieš metus parengtoms Kęsto KOMSKIO vadovaujamos Laikinosios komisijos IŠVADOMS, kuriose numatytas visiškas nuversto Prezidento reabilitavimas. UŽ balsavo 61 Seimo narys, PRIEŠ buvo 27, susilaikė – 15. Šiuo sprendimu Seimas faktiškai patvirtino, jog daugiau nei prieš dešimtmetį įvykdyta „tvarkiečių“ lyderio, Prezidento Rolando Pakso apkalta gali būti panaikinta politiniu sprendimu, atsiradus naujoms aplinkybėms.

Opozicijos boikotuotos komisijos išvadose tvirtinama: kaltinimai R. Paksui dėl pilietybės suteikimo išimties tvarka savo finansiniam rėmėjui Jurijui Borisovui yra nepagrįsti. Komisijos požiūriu, „atsakomybė už dekretą dėl pilietybės suteikimo tenka ne Prezidentui, o jį kontrasignavusiam vidaus reikalų ministrui... Šios aplinkybės įrodo, kad R. Paksas neatliko tų veikų, kuriomis buvo kaltintas, ir tai suteikia Seimui teisinį pagrindą naujai įvertinti jam apkaltos tvarka keltus kaltinimus“.

Komisija savo išvadose atskirai pabrėžė, jog svarbu ne tik sukurti bendrą tvarką, kaip atkurti apkaltos būdu nušalintųjų teises, o „kaip atkurti konkretaus asmens R. Pakso pilietines ir politines teises, paaiškėjus naujoms aplinkybėms“.

„Komisija laikosi nuomonės, kad Prezidento nušalinimas buvo politinis sprendimas, kuris gali būti panaikintas kitu politiniu sprendimu, paaiškėjus naujoms aplinkybėms“, – rašoma Seimo patvirtintame dokumente.

Rolandas PAKSAS: „Nejau kas nors galėjo manyti, kad esu įtikėjęs „stebuklinga pilietinių ir politinių teisių atkūrimo istorija“, kuri tęsiasi (ar dirbtinai tęsiama) beveik amžinybę? Kodėl nuolat rengiamas šis politinis farsas žinant, kad nereikalinga kaitalioti Konstitucijos straipsnių dėl vieno žmogaus? Kas yra tie „vieninteliai“, brėžiantys ribas, kurių nevalia peržengti kitiems?

Ką tai gali turėti bendro su lietuvių tautos kaip valstybinės

Šioje istorijoje seniai nebėra kaltų, tačiau yra paimti įkaitais: Lietuvos valstybė, kuri neįgyvendina tarptautinių Strasbūro ir Jungtinių Tautų įpareigojimų, ir žmonės, kuriems apribotos piliečių teisės. Kokios dar išpirkos gali pareikalauti pagrobėjai? Mes tebegyvename paženklinti sovietinio paveldo sistemos, kur teisė buvo kuriama žmogaus asmenybei sužlugdyti, pavergti.

Kas gali imtis atkurti šimtų tūkstančių ištremtų ir pamiškėse nužudytų lietuvių pilietines teises, kas grąžins teisingumą jų atžvilgiu? Kiek metų sugrįžęs iš Gulago savo teisinės reabilitacijos laukė Prezidentas Aleksandras Stulginskis?..

Iš aukštų tribūnų dažnai deklaruojama, jog pagarba tarptautinei teisei, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai bei Tarptautiniam pilietinių ir politinių teisių paktui yra Lietuvos Respublikos konstitucinė vertybė. Tačiau realiame gyvenime ši vertybė įsprausta į Prokrusto lovą, t. y. paversta dirbtiniu muliažu, kuris ištraukiamas tik proginiams politikų spektakliams.

Ar galima pateisinti, kad iki šiol mūsų piliečiai neturi nepriklausomos nacionalinės žmogaus teisių institucijos, kuri veiktų pagal Jungtinių Tautų Organizacijos suformuluotus principus?

Visuomenė dažnai maitinama tuščiomis politikų retorikos tiradomis, o konstitucinis principas – pacta sunt servanda (lot. sutartis turi būti vykdoma) – reiškia imperatyviai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Kas šiandien yra pasirengęs besąlygiškai vykdyti šiuos valstybės įsipareigojimus? Drįstu manyti, išskyrus saujelę dar išlikusių idealistų, daugiau niekam tai nerūpi.

Europos Žmogaus Teisių Teismo Žmogaus teisių ir teisinės valstybės direktoratas ne kartą yra išsakęs Lietuvos valstybės institucijoms Ministrų Komiteto principinę poziciją pareigą laikytis Teismo sprendimų yra besąlygiška, tai vienas iš Europos Tarybos narystės reikalavimų, tačiau apčiuopiamos pažangos, įgyvendinant Europos Žmogaus Teisių Teismo nutartis, iki šiol NEPASIEKTA. Sunku būtų išvardyti, kiek įvairiausių raštų, sprendimų, nutarimų bei teisinių išvadų prirašyta, kiek popieriaus lapų primarginta, tačiau per daugelį metų šis reikalas nė per centimetrą nėra pajudėjęs įsipareigojimų VYKDYMO linkme.

Jungtinių Tautų Organizacijos Žmogaus teisių komitetas yra konstatavęs: Lietuvos Respublika pažeidžia Paktą, kuris garantuoja piliečiams teisę balsuoti ir būti išrinktiems per reguliariai rengiamus teisingus rinkimus remiantis visuotine ir lygia rinkimų teise, bei Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą, įpareigojantį Lietuvos Respubliką nustatyti Konvencijai neprieštaraujantį rinkimų teisinį reguliavimą, kuris neleistinai ilgai nėra įgyvendintas, pripažino būtinumą atkurti Prezidento Rolando Pakso politines teises bei „panaikinti draudimus visą gyvenimą būti renkamam Seimo nariu, kandidatuoti į Respublikos Prezidentus, užimti Ministro pirmininko ar Vyriausybės nario pareigas“.

Strasbūro Teismo sprendimo nevykdymas pateisinamas „politinėmis priežastimis“, nors to negali būti iš principo!.. Akivaizdu, kad Teismo verdiktas privalo būti įgyvendinamas

Kokią „teisinę valstybę“ sukūrė lietuvių Tauta per dvidešimt penkerius nepriklausomo gyvenimo metus? Kokį sovietinio mentaliteto surogatą mes perkėlėme į savo teisinę sistemą, kurios ekvilibristikoje jau niekas nebegali susigaudyti?..

Prezidento apkalta – tai apgailėtinas farsas, kuris atliktas gana teatrališkai ir įtaigiai. Deja, pasirodo, ir šiandien yra tebetikinčių šia teatrine iliuzija. Tada įvykdytas NUSIKALTIMAS prieš valstybę šiuo metu aktualus siauram istorikų rateliui, ir tai gal esu per daug optimistiškas.

Sunku net patikėti, kad jau praėjo vienuolika metų. Per tą laiką užaugo vaikai. Gyvenimas nesustoja nė akimirkai. Kiek buvo galima nuveikti darbų mūsų valstybei! Kaip ji galėjo pasikeisti, suklestėti! Norėjau pakeisti Lietuvą. Buvau pasiryžęs ne valdžiai, o tarnystei!..

Iš pradžių negalėjau patikėti tuo, kas įvyko, negalėjau susitaikyti. Kiekvienas turime teisingumo jausmą! Nejau yra manančių, kad žmogus turi prisipažinti nusikaltęs, jeigu tikrai žino, kad jokio nusikaltimo jis nėra padaręs? Tikrovę teko priimti, vėliau – bandyti atsitiesti ir net kažkaip susigyventi su užkrauta našta. Norėjau keisti Lietuvą!..“

Po ilgo delsimo Seimas įvertino Laikinosios komisijos, kuri folkloriškai vadinama „Pakso komisija“, darbo rezultatus. Jis patvirtino šios komisijos išvadas, kuriose sakoma: Prezidento Rolando Pakso atstatydinimo procesas buvo politizuotas, jame padaryta esminių klaidų, Seimas turi rasti politinę išeitį iš susidariusios situacijos. Ir ne tik todėl, kad reikia įvykdyti Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą bei atsižvelgti į Jungtinių

Taigi situacija aiški: reikia priimti atitinkamus, teisingus sprendimus. Tik nereikia prisidenginėti, kaip figos lapeliu, Konstitucijos keitimo idėja. Juk kai buvo uždrausta R. Paksui dalyvauti rinkimuose, Konstitucijos nieks nekeitė. Pakako pakeisti atitinkamus įstatymus. Vadinasi, ir dabar Seimas gali ir turi priimti ne konstitucinio, o įstatyminio lygio sprendimus ir taip baigti šią gėdingą istoriją.

To reikia mums – Lietuvos valstybei, jeigu ji nori vadintis teisine bei demokratine. Taip pat jei ji nenori būti linksniuojama ir asmenuojama tarptautiniu lygmeniu, kaip nepaisanti fundamentalių teisės viršenybės, demokratijos ir žmogaus teisių principų. Todėl norisi paraginti tuos, kuriems tenka didžiausia atsakomybė už teisingą šios istorijos pabaigą: „Drąsiau, ponios ir ponai, drąsiau!..

„SPĄSTAI. Taip galima pavadinti dabartinę padėtį prezidento Rolando Pakso byloje. Spąstai tiek tarptautinių santykių, tiek vidinės situacijos požiūriu. Spąstai tiek teisine, tiek politine prasme. Kaip kitaip galima ir reiktų vertinti būklę, kai iš vienos pusės Europos ir globalios institucijos – Europos Žmogaus Teisių teismas ir Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas konstatuoja, kad mūsų politinė ir teisinė sistemos garsiojoje, rezonansinėje buvusio valstybės vadovo byloje elgėsi neadekvačiai ir tuo pat metu šalies „diduomenė“ (tikro elito, aristokratų beveik neturime) savo klaidos nenori pripažinti. Viena vertus, mūsų šaliai gresia baudos ir valstybės įvaizdžio praradimas, kita vertus, naujoji nomenklatūra negali įveikti ambicijų, o taip pat atsisakyti planų politiškai sunaikinti vieną iš politinių lyderių ir jo vadovaujamą politinę jėgą.

Deja, kol kas ambicijos ir polinkis į juodąsias technologijas nusveria norą atkurti teisingumą, būtinybę išgelbėti valstybės prestižą ir atsisakyti bananų respublikos lygio purvinų politinių technologijų. Paskutiniai Juozo Bernatonio, Vytenio Andriukaičio ir Vytauto Sinkevičiaus pareiškimai akivaizdžiai demonstruoja, kad situacija yra patinė. Bent kol kas“, – teigia parlamentaras Povilas GYLYS savo straipsnyje – „Nomenklatūra R. Pakso bylos spąstuose“.

Kokios gi buvo R. Pakso pagrindinės nuodėmės, už kurias jis pašalintas iš posto?

Jis buvo kaltinamas pažeidęs Konstituciją ir sulaužęs duotą priesaiką, nes:

1. Neteisėtai suteikė Jurijui Borisovui Lietuvos pilietybę už jo finansinę ir kitą paramą.

2. Leido J. Borisovui suprasti, jog teisėsaugos institucijos tiria jo veiklą ir klausosi telefoninių pokalbių.

3. Savo valdžią naudojo jam artimų firmų paramai.

Na, dar galima būtų pridurti, kad R. Paksas klausdavo savo asmeninės burtininkės patarimų, bet tai tik detalė, kuri mažai domino apkaltos komisiją.

Dabar pradėkime vardinti Prezidentės Dalios Grybauskaitės abejotinus veiksmus, kurių dalis vertintina kaip Konstitucijos pažeidimas ar duotos priesaikos sulaužymas. Jų ne tiek ir mažai, bet paminėsiu tik dešimt:

1. Jau savo kadencijos pradžioje Prezidentė pareiškė, kad Lietuvą valdo oligarchai ir nusikaltėliai, bet nepatikslino, kurią Valstybę valdančią instituciją: Seimą, Vyriausybę ar pačią Prezidentūrą nusikaltėliai ir oligarchai pasirinko savo darbo įrankiu. Ir nesiėmė jokių priemonių jiems išguiti iš valstybės valdymo institucijų.

2. Būdama atsakinga pagal Konstituciją už teisėsaugos darnų darbą, D. Grybauskaitė nesugalvojo jokios reformos, o tik pakeitė pagrindinių teisės institucijų vadovus savo komandos nariais. Šiandieną kiekvienas mato, kaip per trejetą metų buvo sužlugdytas

– Prieš septynerius metus interviu LTV laidai „Dalia Kutraitė kalbina...“ minėjote, jog turite daug svajonių, viena iš jų – apskristi aplink pasaulį. Ši svajonė, prabėgus gan sudėtingam gyvenimo periodui, pagaliau išsipildė. Neseniai pavykęs skrydis aplink Žemės rutulį iš tikrųjų buvo ilgai puoselėta idėja, Jūsų gyvenimo misija?

– Negali būti, kad taip kalbėjau jau tada, parodykite man tą sakinį... Iš tikrųjų, matyt, buvau užmiršęs, kad apie tai užsiminiau prieš septynerius metus. Pasakiau, negali būti, nes būtent po neteisėto nušalinimo arba perversmo proceso, atsisėdęs prie darbo stalo, užsirašiau, ką aš norėčiau padaryti per artimiausius penkerius metus. Tada vienas iš užsibrėžtų tikslų buvo noras apskristi aplink pasaulį. Ir, mano supratimu, dabar, apskridus aplink pasaulį, tai yra kaip startas kitai užsibrėžtai idėjai, priimtai būtent po nušalinimo iš Prezidento posto.

Labai džiaugiuosi, kad pasiryžau šiam skrydžiui ir sugebėjau tai atlikti. Džiaugiuosi ne vien todėl, kad esu pirmasis lietuvis, apskridęs aplink pasaulį. Be abejo, šis skrydis man labai daug davė. Ir dabar, prisimenant, jog apie tai kalbėta žymiai anksčiau, tampa akivaizdu, jog ši mintis, išdilusi iš atminties, pasąmonėje seniau buvo užsifiksavusi. Taip, teisingai!.. Matot, kaip smagu. Vadinasi, tos mūsų svajonės arba norai yra žymiai gilesni ir svarbesni, o ne kažkokie spontaniški dalykai.

– Ar paskaičiavote – kiek valandų, skriejant aplink pasaulį, jums teko „švęsti“, praleisti padangėje?

– Taip, paskaičiavome. Tai yra apie 200 valandų skrydžio, gal kiek mažiau, nei 200 valandų...

– Pakankamai rimtas, atsakingas darbas – skrydis aplink pasaulį padėjo jums atitolti nuo viso to, kas saisto su Lietuva, prisiimtomis pareigomis, netolima praeitimi bei dabartimi?

– Be abejo, skrydis aplink pasaulį, ypač kai kurie jo etapai, tai toks atsakingas VEIKSMAS, kad nėra kada galvoti apie kitus dalykus, jei nori sėkmingai skristi ar tiesiog išgyventi. Tada galva pasidaro švari nuo bet kokių pašalinių dalykų, nuo politikos, nuo daug ko...

– Ar kelionėje „nepasivydavo“ visi tie įsisenėję rūpesčiai, sopuliai, mintys?..

– Negalėčiau tvirtinti visu 100 proc., kad būtent taip ir buvo, tarkim, kaip kirviu paėmei ir nukirtai. Pasitaikė visko, nors apskritai to nereikalingo „balasto“ buvo labai nedaug.

– Be unikalaus skrydžio šventės, sutapusio su gražiu Jubiliejumi, šiemet atsitiko dar vienas ne mažiau reikšmingas

– Apima toks geras jausmas, nors, atvirai sakant, širdyje dar jaučiuosi jaunas, o staiga žiūriu, dukra Inga jau pagimdė!.. Labai geras jausmas, juolab kad aš džiaugiuosi ta jauna šeima ir tuo, kad jiems viskas gerai sekasi, kad jie gerbia ir myli vienas kitą, kad jų pirmasis kūdikis buvo trokštamas ir laukiamas. Neseniai mergaitei sukako lygiai trys mėnesiai, įvyko krikštynos, pakrikštijo šventu vardu Marija. Taigi dabar mano anūkė – Estela Marija Stumbraitė.

– Per tuos 50 metų teko patirti daug svarbių etapų. Nekalbant apie vaikystę, praleistą Telšiuose, studijavote Vilniuje, tapote statybos inžinieriumi. Vėliau, baigus Leningrado Civilinės aviacijos akademiją, – jau lakūnas instruktorius, o vėliau – akrobatinio skraidymo čempionas. Dar vėliau – užsiėmėte verslu, tapote „Restako“ statybos bendrovės vadovu, kol galiausiai pasukote į politiką, ne kartą buvote pasiekęs valdžios olimpo aukštumas. Sakykite, jūs pats, kaip žmogus, kuriame gyvenimo etape, kuriose „rogėse“ jautėtės smagiausiai, geriausiai save realizuojantis, harmoningas?

– Geras klausimas ir, atvirai sakant, sudėtingas. Įvairiuose gyvenimo etapuose, kai užimi vienas ar kitas pareigas, kai esi kažkur tai, viskas labai sąlyginai atrodo. Na, pavyzdžiui, aš atsimenu, kaip būdavo gerai vaikystėje, kai tėvas šaltame kambaryje pridėdavo patalus prie pečiaus ir sakydavo man: „sūnau, bėk staigiai į lovą...“, o paskui, kai nulėkdavau, jis mane šiltais patalais apklodavo. Tokia RAMYBĖ tada apimdavo, kad esu apsaugotas nuo šio pasaulio negandų, taip gera būdavo!.. Nors pamenu, kai buvau vaikas, iškildavo be galo daug problemų: kažką reikėjo gauti, kažką išspręsti, ar draugas kažką ne taip padarė...

Noriu pasakyti, kai esi vienoje ar kitoje pozicijoje, nepriklausomai nuo užimamų pareigų, susiduri su natūraliom gyvenimo problemomis, kurias reikia spręsti. Galbūt tada galvojai, kad tai labai sunku, bet paskui, kai prabėga kažkoks gyvenimo etapas,

Deja, politikoje taip tikrai nėra. Politika – tai kompromisų paieška, interesų suderinimo menas. Kontaktuojant su aplinkiniais pasitaiko piktai kalbančių žmonių, kadangi jie siekia vien tik politinių tikslų. Bet kuriuo atveju, norėčiau pasakyti: Dievas, norėdamas išbandyti žmogų, atsiunčia jam ir sunkių gyvenimo etapų. Aš taip galvoju. Tarkim, vien tiktai mano gyvenime politinių ėjimų, ko gero, užtektų dešimčiai politikų – du kartus meras ir premjeras, opozicijos lyderis ir Prezidentas, tačiau, nežiūrint visko, dar kažkas laukia priešaky. Juk šiaip sau tokių sunkumų gyvenime nebūna!.. Aš įsivaizduoju, daugeliui žmonių, mano vietoje, bėgiotų akys, drebėtų rankos, gal jau nebeturėtų sveikatos ar prasigertų, būtų nusivylę gyvenimu, depresuotų... Nežiūrint visko, sėdau į sportinį lėktuvą ir pakilau skrydžiui aplink pasaulį. Na, o dabar rengiuosi kitam – politiniam skrydžiui!..

– Kažkada esate sakęs: „Likimas, kuris mus valdo, dažnai „padeda“ mums būti ten, kur ir turime būti“. Vis dėlto, tikite lemtimi? Ar tikite, jog iš tiesų kažkas įvyksta, nepriklausomai nuo žmogaus valios?

– Likimas ir lemtis šiek tiek skiriasi. Likimas, matyt, yra nulemtas tavo visam gyvenimui, o lemtis – tai toks „daiktas“, kurį, rodos, galėtum pats keisti. Lemtis priklauso nuo tavęs. Jei iš tikrųjų kažko labai nori, tai ir pasieksi.

Bet jeigu įvarai save į kampą, galvoji apie kažką labai niūriai, juodai, taip bus ir gyvenime. O jeigu sugebi, jei pavyksta pakilti virš viso to ir mąstai šviesiai, taip ir bus!.. Aš tikiu, kad yra likimas. Taip pat tikiu, kad žmogus, priklausomai nuo jo sugebėjimų, širdies taurumo, gerumo, nuo požiūrio į kitus žmones, galų gale, nuo dešimties Dievo įsakymų vykdymo, nuo etikos ir moralės normų, įsisavintų dar vaikystėje, gali „reguliuoti“ savąją lemtį. Man taip atrodo.

Ir šiandien, kai aš sakau, kad būsiu Lietuvos Prezidentu, visi padaro tokias dideles akis ir klausia manęs: kaip gi tu būsi? Taigi, tave jau apspito, raudonomis vėliavėlėmis apkaišiojo, tu

Lygiai taip pat man kalbėjo prieš ankstesnius Prezidento rinkimus. Atseit, kaip tu gali nugalėti veikiantį šalies vadovą Valdą Adamkų, kuris savo rinkiminei kampanijai net prezidentą Džordžą Bušą iš JAV pasikvietė rėžti kalbą Vilniaus Rotušės aikštėje?.. Bet kai tu dirbi, kai tiki tuo, jog tavo būvimas Prezidentu keis gyvenimą valstybėje, tiki tuo ir labai, labai to nori, tada viskas pildosi. Vienas japonas yra gerai pasakęs: „Reikia norėti taip, kad įpjovus pirštą bėgtų ne kraujas, o noras!..“. Tik tada iš tikrųjų viską gali pasiekti!..

– Įsigalėjus informacinei blokadai žiniasklaidoje, kai visuomeninis transliuotojas objektyviai nebeatspindi įvairių nuomonių spektro, tendencingai nušviečia įvykius, faktiškai dezinformuoja Lietuvos žmones, ar tokiu atveju sisteminė žiniasklaida, veikianti išvien su įvardintais ir neįvardintais rėmėjais bei reklamos užsakovais, pati savaime netampa blogio imperija, piktybiniu augliu, kuris nėra linkęs lengvai pasiduoti?

– Jokiu būdu negalėčiau taip kalbėti apie visą žiniasklaidą. Kai važiuoju per Lietuvą, sutinku daug puikių redaktorių, objektyvių žurnalistų, iš tikrųjų, labai daug. Bet aš kalbu apie keletą stambiausių žiniasklaidos magnatų, kurie uzurpavo TIESOS monopolį. Tos pačios galvos televizijose, tie patys liežuviai radijo laidose, tos pačios plunksnos, tos pačios nuomonės, o visi tie, kurie nesutinka su jų nuomone, tie „blogiečiai“. Tai ne kas kita, o VALDŽIOS PROPAGANDOS uzurpavimas. Kas tiktai sukyla prieš juos, tuoj pat yra naikinamas. Nesvarbu, ar tai būtų verslininkas, politikas ar šiaip koks paprastas žmogus.

– Paminėjote žodį „naikinamas“. Jūs pats, puikiai suvokdamas,

– Apskridęs aplink pasaulį į Lietuvą sugrįžote kupinas jėgų ir ryžto. Vienas užsibrėžtas tikslas, prisiimtas įsipareigojimas sėkmingai įvykdytas, o kas toliau?..

– Atvirai deklaruoju, kad sieksiu tapti Lietuvos Prezidentu ir juo tapsiu. Tai yra vienas iš likusių programinių punktų. Tai aš gerai žinau. Bet tada jau būsiu truputį kitoks Prezidentas, su kitokiais įgaliojimais ir jau su visai kita patirtimi...

– Kas tiktai nesvajoja tapti Prezidentu!.. Bet ar užteks tikėjimo, valios, ryžto, galų gale, Aukštesnių jėgų palaikymo?..

– Užteks!.. Tereikia labai to norėti ir tvirtai tuo tikėti. Rėžk pirštą ir tegul trykšta ne kraujas, o noras ir mintis!..

– Dėkoju už pokalbį.

Post scriptum

Pilotas Rolandas Paksas, apskridęs žmonių planetą Žemę: „Niekada to nepamiršiu!..“

Yra kažkoks jausmas, poreikis, smalsumas ir suvokimas, kad aš turiu tą dalyką padaryti – galbūt šita jėga laiko pasaulį, tai ji yra varomoji jėga. Svarbiausia žmogui turėti norą, svajonę ir to siekti. Tai satisfakcija prieš save patį, visa kita – šalutiniai dalykai.

Žinojau, kad šis skrydis visiškai kitoks nei daugelis kitų, kuriuos esu patyręs, ir tą iki skausmo suvokiau. Tačiau galvojau, kad bus lengviau. Man teko atprasti nuo skrydžio palei žemę, juk 95 procentai skrydžio praėjo žiūrint tik į prietaisus...

Be pasiruošimo, kitiems nematomų „namų darbų“, skrydis būtų absoliučiai neįmanomas. Ir patys stebėjomės, kaip galima visą dieną išbūti be to ar ano, be jokių patogumų. Bet tebuvo tik vienas pasirinkimas – savo valia viską ištverti. Ir į audras lindom tik tam, kad iš jų išlįstume. Pasverdavom viską, apeidavom jas, tačiau kartais nepavykdavo to padaryti. Šventai tikiu – aukštesnės jėgos gelbėjo. Be tų jėgų gailestingumo ir mūsų fizinis, moralinis ar navigacinis pasiruošimas atrodytų juokingai menki. Tave suvystytų, sulankstytų,

Dykuma – tai didžiulė nuostaba. Ji turi tiek spalvų, kad sunku ir įsivaizduoti. Mums pasisekė, skrendant viršum jos buvo geras matomumas: dykumą regėjome ir geltoną, ir žalią, ir mėlyną, raudoną, pilką, ir net juodą. Teko skristi daugiau kaip pusę valandos virš juodo smėlio. Sėdėjom su Volodia kaip du „krengeliai“ lėktuve ir 5 valandas skrisdami virš dykumos kalbėjome apie vėjus, prisimindami „Anglą ligonį“ – poetinį kūrinį, kuriame Sacharos vėjai suskirstyti į tuos, kurie atneša lietų, kurie atneša audras, taifūnus, ir trečius, uždegančius namus, kaimus... Turėjome tik butelį mineralinio vandens...

Bet kuriam kitam žmogui būtų naudinga praskristi audroje bent viename etape, pabūti uždarame kokone virš vandenynų, virš džiunglių, paalsuoti skaudžiu nuo karščio oru, pajausti vėjo stichiją – daugelis dalykų sustotų į savas vietas...

TIESA ir TEISINGUMAS, anksčiau ar vėliau, nugali politinių oponentų rezgamas klastas ir melą. Neatsitiktinai net ir Šventajame Rašte skaitome: „Taigi nebijokite jų. Juk nėra nieko, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma...“ – (psl. 1576).

Kodėl gi dar kartą nepažvelgus į kai kuriuos dalykus atidžiau, giliau?.. Iš karto po visų tų įvykių, po apkaltos farso bei nušalinimo iš pareigų ne ypatingai norėjosi viešumos. Nesinorėjo ne tik renginių. Jeigu bent šimtąją procento dalimi kas nors pabandytų įsivaizduoti save mano kailyje, suprastų tą dalyką. Bet viskas praeina. Laikas gydo, laikas moko. Laikas keičia žmonių nuomonę. Laikas keičia ir mano nuomonę. Laikas arba Dievas.

Dvidešimt penkerius sąmoningo savo gyvenimo metus aš praleidau lėktuve. Ir ne kaip patogiai gabenamas lagaminas, bet kaip tas, kuris visą laiką kaip tarp skustuvo ašmenų, kuris priverstas nugalėti situacijas, kai maišosi dangus su žeme. Taip skraidant, atsiranda kažkoks „regėjimas pakaušiu“. Kai einu, sakykime, Gedimino prospektu, man nereikia gręžiotis, kad matyčiau, kaip žmonės reaguoja. Galiu pasakyti tiek: dabar jie reaguoja kitaip nei prieš dvejus metus. Su kiekviena diena tas reagavimas vis pozityvesnis. Aš matau: vieni nusuka akis, kiti nuleidžia galvą, bet treti jau ne tik galvą pakelia, bet ir iš tolo sveikinasi. Sakyčiau, situacija labai pasikeitusi, lyginant su tuo, ką prieš kelis metus teko patirti man ir mano šeimai. Nesu žmogus, kuris greitai palūžta, bet jei ne šeimos parama, dvasinė literatūra, keli dar likę draugai, apsilankymai bažnyčioje, tokie paprasti žmogiški pomėgiai, kaip pirtis, tenisas, skraidymas, nežinau, kaip būčiau ištvėręs. Bet visa

Ne, aš nesijaučiu kaltas. Esu žmogus, o žmogui būdinga klysti, tačiau bausmė ir mano klaidos – visiškai nesulyginami dalykai. Mano tikslas įrodyti svarbiausią dalyką – kad iš netiesos negimsta tiesa. Visų pirma, tai noriu įrodyti sau, paskui – savo aplinkiniams, komandai, Lietuvos žmonėms. O tai įrodžius – startuoti naujai kovai!..

Prisiminkime: kada ir kodėl Rolandas Paksas

tapo „grėsme nacionaliniam saugumui“?

Porą kartų buvau meras, porą kartų premjeras, Seimo opozicijos lyderis – ir viskas buvo gerai, tada jokių grėsmių niekam lyg ir nekėliau. „Nacionaline grėsme“ tapau tiktai užėmęs Prezidento postą. Bet ar tik ne todėl, kad užsimojau pakeisti Valstybės saugumo departamento vadovą Mečį Laurinkų?.. Taip, kalbant apie klaidas, kai kas sako, kad aš tiesiog per greitai startavau, neturėdamas tvirtos paramos. Gal ir per greitai. Gal reikėjo palaukti, kol liberaldemokratai taps stipria politine jėga Seime. Dar man sako: tavo komanda buvo labai prasta. Sutinku, ir komanda galėjo būti geresnė (tiesą sakant, ji ir nebuvo bloga), ir puolimo nereikėjo pradėti iškart visais frontais, ir su Seimo frakcijomis reikėjo daugiau bendrauti. Betgi tai nebuvo klaidos, dėl kurių keičiami Prezidentai!..

Ten, kur klydau, aš taip ir sakau – padariau klaidą. Bet taip pat sakau, kad nei visa ta užvirta košė, nei bausmė nebuvo adekvačios mano suklydimams. Tai buvo SĄMOKSLAS prieš mane, teisėtai žmonių išrinktą LR Prezidentą. Tačiau jei sąmokslininkai mano, kad gali visam laikui išgąsdinti mane, palaužti, galiu pasakyti: taip nebus. Aš jau seniai nieko nebebijau. O ir ko dar galėčiau bijoti?.. Tai jie bijo manęs!.. Kitaip nebūtų užtvėrę raudonomis vėliavėlėmis, kaip toj Vysockio dainoj apie vilkų medžioklę... Aš negaliu užimti jokio posto, kur reikalinga priesaika. Negaliu

2004 metų pavasarį, jau stovėdama ant Europos Sąjungos slenksčio, Lietuva su būsimomis partnerėmis Bendrijoje pasidalino unikaliu patyrimu, kurio ESMĖ – gebėjimas panaudoti spekuliatyvias arba sąmoningai sufalsifikuotas specialiųjų tarnybų pažymas.

Šis „metodas“ jau ne kartą Lietuvoje išbandytas privatizavimo frontuose. Remiantis VSD pažyma, 2003 metais buvo užkirstas kelias Danijos bendrovei „Trident Marine ApS“ dalyvauti Lietuvos jūrų laivininkystės privatizavimo konkurse. Vėliau teismas tokį Valstybės turto fondo sprendimą pripažino neteisėtu.

Melaginga VSD pažyma smarkiai pakenkė ir bendrovei „Raseinių žuvininkystė“. M. Laurinkaus vadovaujamos įstaigos pažymos nulėmė didžiausios alkoholio įmonės „Stumbras“ privatizavimą. Beje, tada ant mano, kaip Prezidento, darbo stalo gulėjo kelios skirtingos su šia bendrove susijusios saugumo pažymos.

Kad Valstybės saugumo departamente klastojami dokumentai, akivaizdžiai įsitikinau susipažinęs su kitos alkoholio gamybos bendrovės „Alita“ privatizavimo medžiaga. Buvau priblokštas, pamatęs dvi ta pačia data ir numeriu paženklintas, tačiau skirtingo turinio – nelygu, kam reikės pateikti – pažymas: vienoje iš jų yra duomenų apie aukštų pareigūnų įtaką bendrovės „Alita“ privatizavimui, o kitoje kompromituojančių faktų nėra nė ženklo!?..

Ar reikia priminti, kad vien dėl migloto bendrovės „Alita“ privatizavimo, kurio fone šmėkščioja politikų ir aukštų pareigūnų figūros, valstybė prarado per 40 milijonų litų? Be tiesioginių nuostolių, patirtų dėl įtakingųjų klanams naudingų sandėrių, buvo dar ir milijoniniai ieškiniai valstybei.

Visa tai – saugumiečių, kurpiančių užsakomąsias pažymas, darbo broko kaina. Kalbant tiesiai, tokią VSD veiklą reikėtų vertinti kaip kenkimą valstybei. Kitas dalykas – sąmoningą ar dėl nekompetentingumo atsirandantį?.. Kaip reikėtų paaiškinti saugumo bejėgiškumą, atsiskleidusį „Mažeikių naftos“ privatizavimo istorijoje, kai įmonė Prezidento V. Adamkaus ir Premjero A. Kubiliaus malone buvo veltui atiduota amerikiečiams, ir vėliau, kai „Williams“ už A. Brazausko Vyriausybės nugaros pardavė „Mažeikių naftą“ rusams?!..

Man atrodo, „Jukos“ buvo logiškas bendro projekto tęsinys. Tai buvo ne Lietuvos Vyriausybės, o tų žmonių, kurie pradėjo „Mažeikių naftos“ plėšimą ir grobimą, atidavimą „Williams“, logiškas tęsinys, o po to ji jau buvo perduota „Jukos“ iš anksto susitarus. Aš tuo nė kiek neabejoju. Šiaip sau nieko neatsitiko. Dar 1999 metais, man derantis su „Williams“, aplink Vyriausybės rūmus jau trainiojosi „Jukos“ atstovai. Jie jau tada buvo čia. Mes atiduodam naftos perdirbimo įmonę „Williams“, jie pasiima savo pinigus ir keleriopai brangiau parduoda „Mažeikių naftą“ bendrovei „Jukos“. Labai gražus reginys – „Jukos“ akcijos nacionalizuojamos, ateina Rusijos valstybinė įmonė, kurią paskirs Kremlius. Išryškėja visas konservatorių darbas per visus tris etapus. Pirmas etapas – gamykla išvogta, antras etapas – už nugaros parduota „Jukos“ ir trečias – nacionalizuota Rusijos. Tokia logiška įvykių seka.

Buvusio VSD vadovo Mečio Laurinkaus, sukurpusio fiktyvią pažymą bei inicijavusio valstybinį perversmą Lietuvoje, iš Seimo tribūnos pasakyti žodžiai: „Dabar dar noriu keletą sakinių dėl paties dokumento. Pažyma yra parengta Valstybės saugumo departamento iniciatyva. Aš sakiau, minėjau, tai yra viena iš... Ir noriu priminti. Galbūt jau... Tai yra tam tikras momentas, kai galbūt visi daugmaž atkreips dėmesį į esmę. Pirmiausia pati pažyma yra operatyvinė, o ne mokslinė. Ji nėra skirta ir viešam svarstymui, negali. Absurdiška girdėti viešus operatyvinės pažymos svarstymus“, – taip 2003 m. lapkričio 3 d.,

R. P. Tuomečio VSD vadovo žodžius pacitavau nekeisdamas nė vieno rašybos ženklo. Nerišlios mintys, kuriomis kalbėdamas apie pažymą Mečys Laurinkus dalijosi su parlamentarais, savo esme dera su paties dokumento, teisininkų įvardyto padrikų teiginių kratiniu, tonu. TAČIAU ne faktų teisingumas ar jų dėstymo logika tada rūpėjo VSD pažymos kūrėjams bei jos užsakovams. Tiesiog buvo atėjęs laikas išbandyti praktiką, kai spekuliatyviomis pažymomis daroma įtaka ūkio subjektų veiklai arba jų privatizavimui, perkelti į visai kitą – politinės kovos – sferą!..

Taip jau sutapo, kad man pirmajam teko praktiškai patirti, kaip VSD pažyma gali virsti įrankiu nušalinti SISTEMAI neįtikusį politiką, pareigūną ir netgi LR Prezidentą. Dabar jau nekyla abejonių, jog prielaidas atsirasti šitam sutapimui sukūrė kitos sutapusios aplinkybės. O būtent tai, kad, gerą pusmetį visas mūsų valstybei iškilusias „grėsmes“ laikęs seife, savo įžvalgas M. Laurinkus pagarsino tik tada, kai išgirdo apie mano apsisprendimą į VSD vadovo postą skirti profesionalų kontržvalgybininką E. BAGDONĄ!..

Iki tol jau pasiskelbęs, jog nesiruošia dirbti su „kitu Prezidentu“, Mečys Laurinkus laikinai užmiršo savo ketinimus imtis diplomato karjeros, nes kilo pavojus, kad VSD direktoriaus pareigos gali atitekti ne KGB rezervistui Arvydui Pociui. Ir kas žino, galbūt tokiu atveju bus pasakyta TIESA apie Pakaunės savanorių maištą, Bražuolės tilto sprogdintojus, Juro Abromavičiaus nužudymą arba, tarkime, apie tai, kam atiteko pinigai už „Mažeikių naftą“.

Beje, M. Laurinkaus sukurpta spekuliatyvi VSD pažyma kelia dar vieną klausimą. Iš jos galima spręsti, kad „grėsmes“ Lietuvos nacionaliniam saugumui VSD įžvelgė, remdamasis kitų šalių specialiųjų tarnybų neva turima medžiaga. Tad logiška paklausti

Esu tikras, visapusiškas ir išsamus prezidentinio skandalo – SĄMOKSLO tyrimas atskleistų daug įdomių dalykų. Tačiau šio tyrimo nėra, nes Lietuvoje per daug suinteresuotų žmonių bei įtakingų politikų, kad toks tyrimas nebūtų atliktas!..

„Būtina apsivalyti ir įrodyti, kad mūsų demokratija yra brandi!..“, – valstybinio perversmo metu teigė Prezidento pašalinimo plano „architektas“ Artūras PAULAUSKAS. Pasivadinęs žmogumi, kuris „užsuko tą mechanizmą“, tuometis Seimo pirmininkas A. Paulauskas 2004 m. balandžio 6 d., po balsavimo UŽ Prezidento Rolando Pakso pašalinimą iš pareigų, pareiškė: „PLANAS, kuris buvo numatytas, yra įgyvendintas“.

R. P. „Manau, šiandien tinkama proga užsiminti apie tą PLANĄ, kuriam įgyvendinti jo iniciatoriai sutelkė jungtines žiniasklaidos ir teisėsaugos pajėgas.

Vargu ar kas neigtų: didžiulį neigiamą tarptautinį atgarsį sukeliantis aukščiausio valstybės pareigūno pašalinimas teisinėje, demokratinėje Europos Sąjungos valstybėje įmanomas tik atsiradus itin svarioms, nenuginčijamoms priežastims, o pats APKALTOS procesas teisės ir moralės požiūriu turėtų būti atliktas itin skaidriai ir nepriekaištingai.

Deja, tenka pripažinti, šiuo konkrečiu atveju Vakarų civilizacijoje galiojančios teisinės normos buvo visiškai ignoruojamos Lietuvoje. VSD operatyvinės pažymos pagarsinimas Seime, kai apie ją dar nebuvo net girdėję Prezidentas ir premjeras, suinteresuotų Seimo laikinosios tyrimo komisijos narių išankstiniai komentarai žiniasklaidoje, vakarinis Konstitucinio Teismo pirmininko Egidijaus Kūrio ir vieno aktyviausių komisijos narių Gintaro Steponavičiaus

Pagaliau – galutinės išvados. Net Seimo specialioji tyrimo komisija, kurios narius sunku įtarti simpatijomis Prezidentui R. Paksui, buvo priversta PANEIGTI pirminius absurdiškus kaltinimus dėl neva buvusių mano, kaip valstybės vadovo, sąsajų su tarptautiniais nusikaltėliais. Beje, tas MELAS, paslaugiai pateiktas užsieniui, Vakarų žiniasklaidoje tiražuojamas iki šiol.

Nėra didelės prasmės klausti: kas iš tikrųjų įvyko mūsų valstybėje po apkaltos Respublikos Prezidentui, kuri, pasak „valstybininko“ Artūro Paulausko, įpareigojo Lietuvą APSIVALYTI?..

Kokius demokratijos vaisius šiandien raško lietuvių Tauta? Ką dar, be skurdo, neteisybės, pažeminimo ir visuomenės mulkinimo, šiandien patiria Lietuvos žmonės? Ką dar mūsų tautiečiai, be valdančiųjų savivalės ir tarpusavio grumtynių dėl Europos Sąjungos pinigų, šiandien mato? Nebent visišką įtakingųjų amoralumą!.. Gyvenimas parodė, vienas dabar jau už kyšio ėmimą nuteistas buvęs Seimo narys, prieš keletą metų valstybės vadovo R. Pakso išvyką į Pagėgių pasienio punktą nusikaltėlių žargonu įžūliai pavadinęs „strielka“, akivaizdžiai naudojosi savo asmenine patirtimi. Seimą apleido ir kai kurie kiti itin aktyvūs Prezidento nušalinimo veikėjai, visuomenei geriau žinomi kaip korupcinio – „abonentinio“ – sąrašo herojai.

Akivaizdu, nusivylusiai visuomenei abejingai stebint įvykius, dabartinė Lietuvos valdžia nė nebandys valstybės gyvenimo kreipti teisingumo ir gerovės link!.. Realybė šiandien tokia, kad

Daugiau nei prieš aštuonerius metus prasidėjęs politinio susidorojimo spektaklis su demokratiškai Lietuvos žmonių išrinktu, „valstybininkų“ klano nuverstu Prezidentu Rolandu Paksu vis dar tęsiasi. Po to, kai Europos Žmogaus Teisių Teismas priėmė R. Paksui palankų sprendimą, o Seimas pakoregavo rinkimų įstatymą ir panaikino teisines kliūtis per apkaltą nušalintam Prezidentui dalyvauti Seimo rinkimuose, vis dėlto, grupė parlamentarų nusprendė „pasitikrinti“ – ar tai nepažeidžia LR Konstitucijos ir dėl išaiškinimo kreipėsi į Konstitucinį Teismą. Be galo naivu būtų teigti, kad kreipimosi į KT iniciatoriai, tarkim, ponas V. Andriukaitis ar A. Salamakinas, yra šventai įsitikinę, kad tokiu būdu čia siekiama TIESOS ir teisingumo!..

Ką apie tai mano garbaus amžiaus Tautos moralinis autoritetas, Maestro Saulius SONDECKIS – skaitykite išskirtiniame interviu „Laisvam laikraščiui“.

Tegul apie mane kalba kas ką nori, bet aš manau, kad su buvusiu šalies vadovu Rolandu Paksu prieš aštuonerius metus buvo politiškai susidorota. Nors šalia jo, kaip sakoma, vienoje eilėje nestovėjau, nebuvau nei jo partijos, nei komandos žmogumi, bet aš visada gerbiau R. Paksą, kaip demokratiškai žmonių išrinktą Lietuvos Prezidentą.

Dabar nenorėčiau analizuoti galimai jo padarytų klaidų, bet tai tikrai nebuvo tokios didelės klaidos, dėl kurių R. Paksas būtų nusipelnęs šitokio pažeminimo, paniekinimo, žmogiškos garbės sutrypimo! Aš tai vadinu SUSIDOROJIMU su žmonių išrinktu LR Prezidentu ir nebijau viešai to pasakyti.

Prisiminkime, juk buvusieji Lietuvos Prezidentai – visi jie buvo kritikuojami už kur kas stambesnius prasižengimus ir padarytas klaidas. Matyt, Prezidentas Rolandas Paksas kažkam labai kliudė, net ir dabar kliudo, jeigu dirbtinai sudaromos įvairios kliūtys, siekiant sutrukdyti jam pasinaudoti konstitucine, pilietine teise dalyvauti Seimo, Prezidento rinkimuose.

Jo šalininkams klijuojamos visokios etiketės. Pavyzdžiui, sakoma – „paksistas“, tarytum tai būtų kažkas smerktino, vos ne fašistas ar stalinistas... Tiesą sakant, aš visiškai nesuprantu, kodėl taip yra smerkiamas Rolandas Paksas. Na, gerai, būdamas LR Prezidentu, jis galbūt kažką ne taip darė ir už tai buvo kritikuojamas, puolamas, teisiamas. O dabar, pasirodo, iš visos Prezidento R. Pakso rėmėjo Jurijaus Borisovo bylos liko absoliutus šnipštas. Aš tikrai nemačiau tokių R. Paksui inkriminuojamų didelių, rimtų nusikaltimų, nemačiau pagrindo tokiems kaltinimams, kad būtų galima visam amžiui atimti iš žmogaus politines teises!.. Nesuprantu, kas čia per maksimalizmas, visiems lyg susitarus smūgiuojant į vienus vartus?!..

Kalbant apie R. Pakso tariamai padarytas klaidas ar galimus įstatymų pažeidimus, aš manau, kad visa tai nusipelnė normalios, demokratinės kritikos, spaudos, žiniasklaidos kritikos ribose. Tokios pat ar netgi dar didesnės klaidos lydėjo Lietuvos Prezidentus

Dar kartą sakau, R. Paksui būnat šalies vadovu, jokių privilegijų iš prezidentūros neturėjau. Kaip ir visi piliečiai, aš dirbau savo darbą, o R. Paksas ėjo atsakingas pareigas, kurias jam patikėjo už jį balsavusieji Lietuvos žmonės. Beje, vieną kartą tuometinis šalies vadovas R. Paksas buvo sukvietęs į prezidentūrą draugiškam pokalbiui Lietuvos intelektualus, kūrėjus, mokslininkus. Tame apie 50-ties valstybei nusipelnusių žmonių būryje buvau ir aš. Nemanau, kad tada man buvo parodyta kažkokia tai išimtis ar privilegija. Tikrai nebuvau prisišliejęs prie valdžios. Bet kai parsidėjo visa ta negraži, skandalinga istorija – toks beatodairiškas puolimas prieš LR Prezidentą R. Paksą, aš išdrįsau viešai pareikšti savo nuomonę. Berods, laikraštyje „Respublika“ buvo išspausdinta mano pasakyta frazė: „Kada visi taip nuožmiai puola vieną, tada man atrodo, kažkas netvarkoj mūsų valstybėje!..“. Na, o tada „Lietuvos rytas“ gan aršiai, be jokių skrupulų užsipuolė ir mane patį, ėmė drabstytis purvais. R. Valatka su G. Vainausku pasakė mano sūnui Sauliui: „Na ką? Gerai iškrušom tavo tėvą?..“ – Taip ir buvo pasakyta, esant dviems prieš vieną, be jokių pašalinių liudytojų!..

Ir kuo gi baigėsi prieš mane nukreipta „Lietuvos ryto“ šmeižto lavina, praėjus aštuoneriems metams? Aš pasilikau kūrybinėj aukštumoje. Po viso to drabstymosi purvais Lietuvoje aš turėjau tokių nuostabių simfoninės muzikos koncertų garsiausiose Europos salėse, kokių per viso savo gyvenimo karjerą nebuvau turėjęs!.. Pagaliau net ir Lietuvos visuomenėje visas tas purvo pylimas nepakenkė mano reputacijai. O tai, kad pasitraukiau iš Lietuvos koncertinio gyvenimo, tas tiesa. Bet ką gi?.. Kažkas labai pasistengė, kad tai įvyktų, nors vis tiek atsirado tokių kompromiso

Lygiai taip pat ir su Garliavos mergaite. Kodėl teismuose, Generalinėje prokuratūroje nekalbama apie tai, kad pirmiausia reikia išaiškinti pedofilijos nusikaltimą ir tik po to spręsti mergaitės sugrąžinimą L. Stankūnaitei? Kodėl elementari logika pas mus verčiama aukštyn kojomis?.. Šitokių keistų dalykų aš tiesiog nesuvokiu ir negaliu suvokti.

Paskui žmogui, su kuriuo buvo susidorota, visam likusiam gyvenimui prikabinama etiketė – „nušalintas prezidentas“. Tam tikroje spaudoje ar jūs matėte kada nors, kad R. Pakso pavardė būtų minima be pridėtinių žodžių – „sulaužęs priesaiką“, „nušalintas prezidentas“. Jo pavardė atsietai nuo šių žodžių žiniasklaidoje nė neminima. Matyt, tokiu būdu dar ir dar kartą norima pažeminti SISTEMOS sutryptą nekaltą žmogų, visuomenei primenant – „sulaužęs priesaiką, nušalintas prezidentas“.

Aš suprantu, jeigu čia būtų išduota kokia valstybės paslaptis arba jeigu būtų padarytas koks tai sandėris su mums priešiškomis šalimis, atnešęs milijardinius nuostolius mūsų valstybei. Betgi nieko panašaus nebuvo!.. Lietuvos stojimo procesas į Europos Sąjungą ir į NATO nesustojo. Prezidentas R. Paksas nesutrukdė šiems pagrindiniams dalykams, veikiau atvirkščiai. Bet vos tiktai Prezidentas R. Paksas prasitarė, jog norėtų tuometinį VSD vadovą Mečį Laurinkų pakeisti E. Bagdonu, tuoj pat kilo didelis triukšmas Lietuvoje, sujudo šešėlinės struktūros, bijančios net ir menkiausių permainų, jau nekalbant apie sisteminius pokyčius, teisėsaugos, teismų reformas.

Juk buvo akivaizdu, dėl kokių priežasčių iš tikrųjų norėta susidoroti su Prezidentu R. Paksu. Bet paskui visuomenė kažkaip savaime

Politinėje kovoje aš nedalyvavau, – nei gindamas R. Paksą, nei jį puldamas. Tiktai viešai išdrįsau pareikšti savo, kaip eilinio piliečio, nuomonę. Nebuvau nei „Tvarkos ir teisingumo“ partijos nariu, nei kada nors naudojausi valdžios privilegijomis. Viską gyvenime pasiekiau savo darbu, pasišventimu muzikai. Todėl manau turintis teisę viešai pareikšti savo nuomonę – mes negalime likti nuošalėje, jeigu saujelė „valstybininkų“ nusprendė politiškai susidoroti su demokratiškai Lietuvos žmonių išrinktu šalies vadovu!..

Na, o toksai žmonių pjudymas, kuris atsispindėjo anksčiau, o ir dabar yra pastebimas tendencingoje žiniasklaidoje, man primena Nukryžiuotąjį Jėzų Kristų!.. Šiuo konkrečiai Prezidento Rolando Pakso atveju jokių rimtų argumentų tokiems dideliems jam inkriminuojamiems kaltinimams nėra ir niekada nebuvo. O dėl mažų, iš piršto laužtų kaltinimų – nejau už tai reikia tokius aukštus valstybės pareigūnus, žinomus politinius veikėjus kalti prie kryžiaus?!..

Kaip žinia, Seimo laikinoji komisija išsiaiškino, dėl kokių priežasčių iki šiol Lietuvoje nėra įgyvendintas Strasbūro Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) 2011 metų sausio 6 dieną

Šia tema – išskirtinis „Laisvo laikraščio“ žurnalisto Juozo Ivanausko interviu su Europos Sąjungos sostinėje gyvenančiu tautiečiu, Katalikiško Briuselio universiteto profesoriumi Liutauru KAZAKEVIČIUMI.

– Tenka pastebėti, jog Lietuvoje jau kuris laikas karo kurstymo propagandos veikiami žmonės jaučiasi prislėgti, privengia laisvai reikšti savo nuomonę dėl tragiškų įvykių Ukrainoje, yra nusivylę valdžioje esančiais politikais ir apskritai bodisi valdančiųjų veiksmais bei itin reakcinga Lietuvos užsienio politika. Galbūt todėl buvusio disidento, laisvo Briuselio piliečio Liutauro Kazakevičiaus tiesūs ir teisingi atsakymai aktualiomis temomis gali daug ką šokiruoti?

– Pastaruoju metu išryškėjo vienas bendras lietuvių Tautos bruožas – pasimetimas ir nerimas dėl ateities. Čia aš turiu omeny įvairaus amžiaus žmones, net ir jaunimą, kuris užima gerus postus, gerai uždirba. Daug kas, ko gero, net nežino tikrosios pasimetimo priežasties, nežino, ar yra laimingi arba tiesiog nemoka tokiais būti. Tautiečiai, paveikti propagandos šūkio: „Rusai puola“, nežino, kas jų laukia ateityje...

Man atrodo, gana dažnai aš esu kategoriškas, tačiau tikrai nenorėčiau savo pasisakymais ar kalbomis ką nors įžeisti. Žmonės, norintys pozityviai priimti mano reiškiamas mintis bei nuomonę pačiais įvairiausiais klausimais, turėtų geriau pažinti mane. Beje, čia nėra kažkas išskirtinio, asmeniško, tai liečia apskritai visus žmones, su kuriais man tenka bendrauti...

Tikrai nesu abejingas bendravimo kultūrai. Neseniai pasirašiau

– Kadangi sakote, jog pasirašėte peticiją prieš politines intrigas, nešvarų ir negarbingą politikų puolimą, manau, jums gerai žinoma, kad Lietuva – vienintelė valstybė visoje Europos Sąjungoje, kurioje buvo politiškai susidorota su demokratiškai žmonių išrinktu prezidentu. 2004 metais, grupei „valstybininkų“ suorganizavus prezidentinę apkaltą, šalies vadovas Rolandas Paksas neteko posto ir, kaip žinia, iki šiol jo politinės bei pilietinės teisės Lietuvoje yra suvaržytos. Ar demokratinėje šalyje tokie dalykai apskritai gali būti toleruojami?

– Jeigu Rolandas Paksas ir padarė kokį nors nusikaltimą, tai tas nusikaltimas, mano nuomone, visai miniatiūrinis, palyginus su tuo nusikaltimu, koks buvo padarytas prieš jį, verčiant iš posto Prezidentą!.. Aš tikrai nežinau, ką blogo Lietuvai padarė šis politikas, bet tai, ką man teko skaityti žiniasklaidoje apie Prezidento R. Pakso apkaltą – tame nėra jokio nusikaltimo!.. Tiesiog absurdiška kaltinti ir versti iš posto Prezidentą vien tik už tai, kad jis vienam žmogui, finansiniam rėmėjui Jurijui Borisovui suteikė pilietybę.

Beje, internetinėje žiniasklaidoje nesunkiai galima rasti informaciją, kad bendrovės „Avia Baltika“ prezidentas, Lietuvos aviatorių rėmėjas Jurijus Borisovas už nuopelnus Lietuvai Prezidento Valdo Adamkaus dekretu 2001 m. birželio 14 d. Karaliaus

– Be abejo, taip turėtų būti demokratiškoje, civilizuotoje šalyje, bet tik ne Lietuvoje, deja!.. Ir kam gi pasitarnauja tokia „demokratija“?

– Į šį paprastą klausimą atsakymas visiškai aiškus. Bet dabar aš norėčiau kalbėti ne apie tai, kam tokia „demokratija“ tarnauja. Man kur kas labiau rūpi, kaip būtų galima absurdišką situaciją pakeisti, tai yra, kaip atkurti teisingumą? Atsakymo į šį klausimą aš neturiu. Seniai nebegyvenu Lietuvoje, tad daug kas man nežinoma...

– Kadangi gyvenate ir darbuojatės Briuselyje, berods, jums tenka susitikti su savo tėvynainiu – Europos Parlamento nariu Rolandu Paksu?

– Taip, retkarčiais mes susitinkame, draugiškai pabendraujame. Galėčiau pasakyti, kad tai labai malonus, padorus, korektiškas žmogus. Keletą kartų teko pasikalbėti su Rolandu Paksu ir, man atrodo, tai normalus, brandus, solidus politikas. Manau, tam tikrais atvejais jis netgi padoresnis už kai kuriuos Belgijos politikus (tarkim, už buvusį Belgijos Ministrą Pirmininką, neseniai norėjusį tapti Europos Komisijos pirmininku).

– Žodžiu, jūs nemanote, kad tokiam politikui, kaip Rolandas Paksas, reikėtų uždrausti iki gyvos galvos dalyvauti rinkimuose Lietuvoje?

– Na, ką jūs!.. Net jeigu Rolandas Paksas būtų mažiau padorus, mažiau garbingas politikas, tokie suvaržymai absoliučiai negalimi, nepriimtini. Ir net jeigu koks nors žmogus būtų tarsi šlepetė ar skuduras, apskritai jokiam piliečiui negalima varžyti jo pilietinių ir politinių teisių. Jeigu kažkas įvykdo sunkų kriminalinį nusikaltimą, pvz., nužudo kitą žmogų, net ir tokiais atvejais iš asmens atimamos teisės tik įkalinimo bausmės laikotarpiui, o ne visam likusiam gyvenimui!.. Europos šalyse tokių precedentų nebūna ir neturėtų būti.

– Tad kur link ritasi mūsų laisva ir nepriklausoma Lietuva? Deja, galo tam dar nematyti?!..

– Aš jau ne kartą esu sakęs, kad kova už nepriklausomybę Lietuvoje vis dar tebevyksta, tik neaišku – kas laimės šį karą, kokios jėgos?.. Prezidentė D. Grybauskaitė juk irgi nėra amžina. 2019 metais jau nebe ji, o kažkoks kitas politikas bus išrinktas šalies vadovu.

Teisingumo vardan labai norėčiau, kad po penkerių metų Lietuvos Prezidentu taptų Rolandas Paksas!.. Būtina ne tik visiškai reabilituoti šį politiką, bet suteikti jam dar vieną šansą – netrukdomai atidirbti visą kadenciją. Tada Lietuvos žmonės pamatytų, koks iš tikrųjų yra Prezidentas R. Paksas!..

Kaip jau sakiau, man labai imponuoja šis žmogus ir politikas, todėl kovoje už teisingumą aš visada palaikiau ir palaikysiu Rolandą Paksą. Na, o suteikti kokiam nors asmeniui Lietuvos pilietybę – tikrai joks nusikaltimas. Visame pasaulyje prezidentas gali personaliai suteikti pilietybę kam tiktai nori. Juolab, prisiminkime, kam ir kiek pilietybių suteikė buvusieji Lietuvos Prezidentai Algirdas Brazauskas ir Valdas Adamkus – šimtams Lietuvai niekuo nenusipelniusių užsienio šalių piliečiams!..

– Dėkoju už pokalbį.

Kaip žinia, atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje, buvo išrinkti keturi Prezidentai, bet tiktai trys iš jų – Algirdas Mykolas BRAZAUSKAS, Valdas ADAMKUS ir Dalia GRYBAUSKAITĖ, pasak politinį „elitą“ aptarnaujančių politologų gvardijos bei sisteminės žiniasklaidos, esą tinkamai atstovavo mūsų valstybės interesus. Na, o ketvirtajam – Prezidentui Rolandui PAKSUI, išdrįsusiam pasipriešinti, mesti iššūkį teisinio nihilizmo, politinės korupcijos

Lenkų ir lietuvių mylimas poetas Adomas Mickevičius kadaise palygino Lietuvą Tėvynę su sveikata: „Litwo! Ojczyzno moja! Ty jesteś jak zdrowie“. Sveikatą žmogus labiausia brangina ją praradęs. Lygiai taip ir Tėvynę. Būtent mums, emigrantams, toks palyginimas, matyt, geriau suprantamas negu Lietuvoje gyvenantiems lietuviams. Juk neįmanoma emigrantui Tėvynę pasiimti ir su savimi išsinešti. Esame ją bent iš dalies praradę, bet nuo to Tėvynė mums tapo dar brangesnė.

Sulaukėme laikų, kai realią situaciją Lietuvoje tenka lyginti ne su sveikata, o su liga, sukeliančia didelį skausmą. Mintys apie Tėvynę patriotiškam lietuviui tarsi negyjanti žaizda ar neatlėgstantis dantų skausmas. Jei vakarais pasiskaitau lietuviškame internete naujienas iš Lietuvos, tai po to visą naktį nebegaliu užmigti. O jeigu rytais pasidomiu naujausiais įvykiais gimtinėje, tai visai dienai nuotaiką galiu susigadinti. Kai kas mano nerimą dėl Lietuvos dabarties ir ateities laiko juodžiausiu pesimizmu. Man oponuojantys kolegos sako, jog į pusiau pripiltą stiklinę reikėtų žiūrėti ne kaip į pusiau tuščią, o kaip į pusiau pilną. Atseit, nepraraskime vilties, nes Lietuvoje, kokia ji šiandien yra, ne taip jau ir blogai, tereikia į viską žiūrėti kiek optimistiškiau, pamėgint įžvelgti šviesą tamsaus tunelio gale, ir t. t. Panašiai kažkada, gyvenat Tarybų Sąjungoje, girdėdavome: „Nors dar esama atskirai pasitaikančių

Kai prieš kelis metus rudenį lankiausi Lietuvoje, mane ypač nustebino, kad soduose buvo pilna nenuskintų obuolių. Atrodė, tarsi būtų po karo ar kokios katastrofos. Pamenu, seniau taip tikrai nebūdavo, kad lapkričio pabaigoje ant obelų, kai jau nėra lapų, tebekabotų gražūs raudoni obuoliai!.. Žmonės vaisius nuo medžių laiku nuskindavo. Net jeigu patiems ir nereikėdavo tų obuolių, tai nors kiaulėms sušerdavo. Gi dabar tos nenuskintos obelys vėlų rudenį man atrodė labai keistai, aš niekaip negalėjau suprasti – kas gi čia atsitiko?.. Tik paskui man paaiškino, kad daugybė lietuvių išvyko gyventi į kitas šalis, palikę tuščius namus, todėl ir nebėra kam apleistuose soduose obuolių nuskinti. Ypač iš Lietuvos kaimų daug kas išvyko, tad stovi sodybos tuščios, apleistos...

Turbūt kai kas dar prisimena rašytojo Jono Avyžiaus romaną „Sodybų tuštėjimo metas“. Manau, šis įvaizdis Lietuvai dabar bene labiausiai tinka. Apleista, kaip tie nenuskintų obelų sodai, pasmerkta, nykstanti, išsivaikščiojanti Lietuva – tokios mintys sukilo, kai žvelgiau į negyvenamas, žmonių paliktas sodybas. Kai kur jau apleisti ištisi kaimai. Girdėjau, lietuviai emigruoja – evakuojasi ištisais kaimais. Nebegyvenami, užkaltais langais namai lyg vaiduokliai stūkso ištuštėjusiuose provincijos miesteliuose...

Bet ar galėjo kas bent įsivaizduoti tada, kai tautiečiai masiškai suplaukdavo į grandiozinius Sąjūdžio mitingus 1988 ir 1989 metais ar kai 1991 metais Vilniuje gynė Seimą ir Televizijos bokštą, kad vos po kelių dešimtmečių tokia rūsti padėtis bus Lietuvoje, jog žmonės iš šalies ims masiškai bėgti?! Baisu ir pagalvoti, kad šitaip viskas pasisuko, atgavus Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę!.. Prieš keletą metų Airijoje gyvenanti lietuvė parašė knygą apie savo emigracijos patirtį. Jos nuomone, jeigu lietuviai emigrantai susikabintų rankomis, tai gyva žmonių grandinė nusitęstų nuo Lietuvos iki pat Airijos. Deja, tai simboliškas priminimas istorinio

Be abejo, nei Lietuvos partizanai, nei politiniai kaliniai, tremtiniai, disidentai, nei dauguma paprastų žmonių, kurie daugiatūkstantiniuose Sąjūdžio mitinguose dalyvaudavo, Seimo rūmus ir Vilniaus televizijos bokštą gynė, niekas net ir košmariškame sapne negalėjo susapnuoti, kad Lietuva taps tokia, kokia ji yra šiandien. Dauguma tautiečių ne apie tokią Lietuvą svajojo, visai ne tokią „laisvę“, „nepriklausomybę“ ir „demokratiją“ savo šalyje įsivaizdavo.

Šviesios atminties signataras R. Ozolas dabartinėje situacijoje Lietuvoje akcentuoja BAIMĖS sindromą: „Net psichologinė atmosfera yra susikūrusi tokia, kad visuotinė baimė tapo dominuojančia visuomenės bendravimo arba bendrabūvio forma, kaip ir anais laikais. Tik anais laikais bijojome saugumiečio ir milicininko, o dabar net nežinai, ko bijoti. Reikia bijoti visų“.

Pratęsdamas šią R. Ozolo mintį, galėčiau drąsiai teigti: šiandien lietuviai Lietuvoje teturi vienintelę realią laisvę – laisvę bijoti, o dauguma šalies gyventojų net bijo pasakyti, kad jie bijo!.. Baimė sukaustė lietuvius. Teisingai yra pastebėjęs Prezidentas Rolandas Paksas: „Totalios baimės apimtoje valstybėje žmonės nėra laisvi būti savimi!..“

Na, o Lietuvos šviesuolis, amžiną atilsį poetas Justinas Marcinkevičius yra pasakęs: „Baltijos kelyje Lietuvos Atgimimas tarytum užsibaigė, o paskui buvo tik išsigimimas…“. Poetas paradoksu pavadino tai, kad Baltijos kelyje stovėjusieji lietuviai dvasiškai ir morališkai buvo kur kas laisvesni, tvirtesni, negu dabar, Lietuvai išsikovojus tariamą „laisvę“ ir „nepriklausomybę“.

Na, o kai po draugo A. M. Brazausko Lietuvos Respublikos Prezidentu vėliau tapo JAV pilietis, misteris Valdas ADAMKUS, „garbingai“ atpylęs net dvi kadencijas, tai man nebeliko jokių abejonių, su kuo ir prieš ką oficiali Lietuvos valdžia eina!..

Turiu pasakyt, man iškart atrodė labai įtartina ir keista, kad Valdas Adamkus prisiplakė prie Stasio Lozoraičio ir netgi tapo jo rinkimų štabo vadovu!?.. Nors pats V. Adamkus sakydavo, esą velionis S. Lozoraitis buvo jo draugas, bet faktai rodo visai ką kitą! Šį „savo draugą“ jis jau seniai buvo išdavęs. Pagaliau daug ką pasako ir V. Adamkaus atmestinai organizuota kandidato į Prezidentus Stasio Lozoraičio rinkiminė kampanija Lietuvoje 1993 metais. Vos tik pajutęs, kad „pasirinko ne tą kandidatą“, rinkimų štabo vadovas V. Adamkus pasipustė padus ir dingo iš Lietuvos, net nesulaukęs rinkimų dienos. Išeivijoje buvo kalbama, esą „inkognito“, neinformavus savo amerikiečių viršininkų, Lietuvos Prezidento rinkimų kampanijoje dalyvavusį V. Adamkų apskundė Prezidentu svajojęs tapti žinomas išeivijos veikėjas daktaras Kazys Bobelis...

Žodžiu, išeivijoje apie Valdą Adamkų sklandė visokiausi gandai. Gal kai kas ir buvo perdedama, bet, kaip sakoma, nėra dūmų be ugnies. Tiesą sakant, V. Adamkus nebuvo itin mėgstamas tarp JAV gyvenančių lietuvių. Tiek jis, tiek ir jo aplinka išeivijoje buvo laikomi jeigu ne raudonaisiais, tai bent jau, kaip čia sakydavo, ružavais. Daug kam atrodydavo labai keista, kad Valdas Adamkus periodiškai keliaudavo į TSRS jau nuo 1972 metų, ir netgi po tarybinę Lietuvą laisvai važinėdavo!?.. Kodėl tarybų valdžia buvo tokia lojali V. Adamkui? Pastarasis aiškindavo, esą vykstantis į Tarybų Sąjungą kaip svarbus ekologijos specialistas...

Nuostabą kelia Valdo Adamkaus pokalbiai su tuometiniu TSRS ambasados Vašingtone pirmuoju sekretoriumi lietuviu Vaclovu Sakalausku. Pastarojo rašytose KGB ataskaitose judviejų

Tačiau bene daugiausia įtarimų ir apkalbų sukėlė gerai žinomas FAKTAS: vienas savo homoseksualumo neslėpęs senosios kartos Amerikos lietuvis padovanojo V. Adamkui didžiulę vasarvietę, kurią paskui šis mėgdavo vadinti „dvaru“. Senieji Amerikos lietuviai iki šiol pasakoja labai nustebę, kai vietinis turtuolis ir knygų leidėjas Juozas Bačiūnas, kurio seksualinė orientacija visada kaimynams kėlė daug abejonių, staiga, nė iš šio, nė iš to, – ėmė ir atidavė Valdui Adamkui, kuris gyveno Čikagoje ir tuo metu dirbo automobilių gamykloje, buvo jaunas, gražus sportininkas, Mičigano valstijoje, prie upės esančią 60 hektarų Tabor Fermą!.. O juk ten buvo ir nuosavas miškas, ir golfo laukai, ir plaukymo baseinai. Daug kam atrodė labai įtartina ir keista, kodėl Juozas Bačiūnas padovanojo tokį didelį turtą kažkokiam gražaus veido ir stoto jaunuoliui. Beje, šis V. Adamkaus biografijos puslapis niekada nebuvo plačiai nušviestas.

Tapęs Lietuvos Prezidentu, V. Adamkus, berods, netgi pakliuvo į Gineso rekordų knygą, kaip Europos valstybės vadovas, mažiausiai gyvenęs savo gimtinėje. Palikęs Lietuvą 1944 metais kartu su besitraukiančiais vokiečiais, V. Adamkus 1997 m. išėjo į pensiją Amerikoje, JAV išgyveno daugiau kaip pusę amžiaus, o tada persikraustė gyventi ne į Floridą, kaip daugelis amerikiečių pensininkų, bet išvyko į Lietuvą prezidentauti!.. Jei pasidairytume po senelių prieglaudas Amerikoje, manau, rastumėm ir daugiau tokių karšinčių prezidentų Lietuvai!..

Prezidentą Valdą Adamkų ir visą jį atlydėjusią iš Amerikos svitą pagrįstai galima laikyti svarbiausiu JAV interesų agentu Lietuvoje!.. Be abejo, savo tikrąjį veidą Prezidentas V. Adamkus parodė proteguodamas „Mažeikių naftos“ perdirbimo gamyklos padovanojimą amerikiečių kompanijai „Williams“. Jau vien todėl,

Vos tiktai Rolandas Paksas už jį balsavusių piliečių valia tapo Respublikos Prezidentu, Lietuvoje iškart įsiliepsnojo skandalas, kadangi naujai išrinktasis šalies vadovas pernelyg staigiai metė rimtą iššūkį veikiančiai politinei SISTEMAI. R. Pakso pagrindinė „kaltė“ buvo ta, kad Prezidentas ir jo suburta komanda pasikėsino į šalyje susiformavusio politinio „elito“ valdžios monopolį. Lietuvoje faktiškai jau veikė vakarietiško tipo dvipartinė sistema, leidusi nevaržomai kvailinti rinkėjus. JAV tai respublikonai ir demokratai, Anglijoje – konservatoriai ir leiboristai. Tokia sistema labai patogi, nes sukuriama iliuzija neva rinkėjai turi pasirinkimą.

Demokratiškai žmonių išrinkto Prezidento Rolando Pakso priešininkus visiškai palaikė Vakarai, kadangi rinkimuose jaunas, veržlus, energingas politikas nugalėjo ne šiaip kokį dieduką pensininką, bet Vakarų remiamą Amerikos pilietį, buvusį žvalgą. V. Adamkus pusšimtį metų ne tik gyveno JAV, bet kurį laiką buvo etatinis žvalgybos darbuotojas, vykdavęs į Tarybų Sąjungą „tirti“ ekologinės situacijos Sibiro miestuose su galinga karine pramone. KGB bylose V. Adamkus buvo įvardintas „Fermerio“ slapyvardžiu.

Verčiant demokratiškai išrinktą Lietuvos Prezidentą Rolandą Paksą vietos politinio „elito“ ir JAV specialiųjų tarnybų interesai absoliučiai sutapo!.. Lietuvos „valstybininkai“ iškart sulaukė neoficialių signalų iš Vašingtono, kad Vakarai laukia Prezidento R. Pakso atsistatydinimo arba atstatydinimo – kaip „demokratijos“ pergalės Lietuvoje.

Užsienio publikai viešosios informacijos priemonės Prezidentą R. Paksą pateikė kaip mafijozą, o Lietuvos piliečiams – kaip Maskvos agentą. Kiek pamenu, tuo metu Amerikos žiniasklaidoje kritiškose R. Pakso atžvilgiu publikacijose kur kas daugiau dėmesio buvo skiriama niekam čia nežinomai gruzinei burtininkei Lenai Lolišvili, o ne verčiamam iš posto Lietuvos Prezidentui!..

Gerai žinome, kuo baigėsi šliaužiantis perversmas Lietuvoje. Nors tautiečių valia išrinktas, tačiau neparankus vietos politiniam

Mano giliu įsitikinimu, ypač svarbus demokratijos raidai Lietuvoje buvo tas momentas, kai 2004 metais „valstybininkai“ nuvertė žmonių išrinktą Prezidentą. Tai lūžio momentas, kai vadinamasis „elitas“ pajuto savo galią tautiečius („runkelius“) valdyti lyg kokius baudžiauninkus. Būtent nuo tada įgavo pagreitį demokratijos ir teisės totalaus išsigimimo procesas Lietuvoje!..

Metams bėgant, vis blogesnės žinios iš Lietuvos pasiekdavo mane. Gal todėl tik po 20 metų pirmą kartą ryžausi „nepriklausomoje“ Lietuvoje apsilankyti. Ir jau po to pirmojo apsilankymo nebeliko daugiau jokių iliuzijų, nebent tik mano pelenus kada nors Lietuvon nuveš palaidoti...

Prezidentas Rolandas Paksas per pastaruosius kelis dešimtmečius tapo bene didžiausia Lietuvoje viešpataujančio valdžios rėžimo arba SISTEMOS auka. Nors kur kas tiksliau būtų sakyti, kad didžiausia auka tapo net ne R. Paksas, o būtent lietuvių Tauta. Per kiekvienus Prezidento rinkimus, kai man atsiunčia iš ambasados balsavimo biuletenį, aš paprasčiausiai išbraukiu visus kandidatus ir raudonomis raidėmis įrašau vienintelio man priimtino kandidato į LR Prezidentus vardą ir pavardę – Rolandas Paksas.

„ANIMA STANTE E NON CADENTE“ – išvertus iš lotynų kalbos – „stovinti ir negriūvanti dvasia“. Manau, šie ankstyvojo

Valstybinis monstras, įsikerojęs vadinamoje „Marijos žemėje“, surietęs Tautą į ožio ragą, daugeliui lietuvių atrodo toks baisus ir šlykštus, todėl daug kam kyla noras kuo greičiau ir kuo toliau nuo jo pabėgti. Ir bėga tautiečiai neatsisukdami, emigruoja svetur, gelbėdamiesi lyg nuo didžiausio siaubo!.. Prezidentas Rolandas Paksas pasakė labai teisingus žodžius: „Kai valstybė nusigręžia nuo žmonių – žmonės nusigręžia nuo valstybės! Tai – istorinis dėsningumas, nuolat pasikartojantis ten, kur valdžia nepaiso daugumos interesų ir lūkesčių“. Ne nuo savo Tėvynės lietuviai bėga, o nuo išsigimusios valstybės, tarnaujančios Briuseliui ar Vašingtonui, ir visai neginančios nacionalinių šalies interesų!.. Ne pati Lietuva yra blogis, bet antidemokratiška, antikonstitucinė valstybė!..

Teko skaityti lietuviškame internete, kaip minint 70-ąsias trėmimų metines liaudies praminti „valdžiagyviai“ su panele Prezidente priešaky, kalbėjo: „Nieko neverta valstybė, kuri statoma ant ašarų, vargų ir kančios“. Nejau tai pačios Prezidentės D. Grybauskaitės pasakyti žodžiai?!.. Be abejo, tai šventa tiesa, taikytina šiandienei Lietuvos valstybei, apie kurią tegalima pasakyti, kad ji nieko neverta, nes pastatyta būtent ant žmonių ašarų, vargų ir kančių!.. Per pastaruosius du dešimtmečius „valdžiagyvių“ užvaldyta valstybė suteikė lietuvių tautai neapsakomai daug vargo, kančių ir ašarų. Esu tikras, ambicingi, godūs „valdžiažmogiai“, Lietuvą valdanti nusikaltėlių gauja tapo lietuvių Tautos genocido vykdytojais!..

Atgimimo metais tiek daug vilčių teikusi nepriklausoma Lietuvos Respublika seniai virto valstybiniu monstru, naikinančiu lietuvių tautą! Tarsi vėžinis auglys ant Lietuvos kūno, apkėtojęs šalį ir tautą savo nuodingais čiuptuvais, graužia mūsų Tėvynę visais įmanomais būdais. Tokią valstybę, kokia šiandien matome, reikėtų griauti ir iš pagrindų perstatyti, pradedant nuo Konstitucijos

Buvusi Seimo pirmininkė Irena Degutienė prieš keletą metų teisingai pastebėjo: „Valdžia ne iš dangaus nukrenta į Seimą, o po to Vyriausybė suformuojama ... visi yra atsakingi – ir tie rinkėjai, kurie renka tokią valdžią, ir tie, kurie iš viso neina į rinkimus“. Pratęsiant šią konservatorės I. Degutienės „auksinę mintį“, manau, vertėtų pacituoti Prezidento Rolando Pakso teiginį: „Negali turėti ateities valstybė, kuri skelbiasi, kad pasirinko demokratinį valdymo modelį, tačiau daro viską, kad jos piliečiai turėtų kuo mažiau įtakos ir būtų nušalinti nuo jiems gyvybiškai svarbių sprendimų priėmimo... Tokia padėtis, kuri žmones varo į neviltį ir masiškai gena iš Tėvynės, nebegali būti pakeista vien „tradicinėmis“, juolab kosmetinėmis priemonėmis. Čia jau yra SISTEMINĖS ydos, todėl būtini nestandartiniai, drąsūs, laiko iššūkius atitinkantys sprendimai!..“, – reziumuoja R. Paksas.

Kai Lietuvos žmonės pagaliau tai suvoks, galbūt tada ir įvyks esminis lūžis. Bet, man regis, geriausią išeitį Lietuvai pasiūlė amžiną atilsį ekonomistas ir politikas Julius VESELKA: „Mano galva, Lietuvoje reikėtų įvesti diktatūrą 50-ties metų laikotarpiui. Va tada čia tikrai būtų tvarka. Tiktai nežinau, kur galima būtų rasti ryžtingų žmonių, kurie nebijotų prisiimti asmeninę atsakomybę, taikant pačias griežčiausias priemones, ir apvalytų Lietuvą nuo padugnių, valdančių valstybę!..“.

Deja, visame pasaulyje akivaizdi tendencija – „demokratija virsta fikcija, o jos pamatinius principus, privalančius garantuoti daugumos žmonių interesus ir teises, bematant uzurpuoja agresyvi bei itin aktyvi mažuma, ir priverčia juos tarnauti savo labui. Tai iš esmės yra ne kas kita, kaip demokratijos nusavinimas. Lietuvoje šis nusavinimas „savo esme niekuo nesiskiria nuo valstybinės ir kolektyvinės nuosavybės privatizacijos, daugeliu atvejų prilygusios nežabotai savivalei ir grobimams. Skirtumas tik toks, kad demokratijos privatizacija buvo ne tokia pastebima, nors jos pasekmės – dar pražūtingesnės“, – pabrėžia Prezidentas R. Paksas.

„Pastaruoju metu daugėja valstybės institucijų bandymų neleistinai kvestionuoti nuomonių įvairovę, paveikti atskiras žiniasklaidos priemones. Laikraštis „Respublika“, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, daugumai asocijuojasi su laisvu žodžiu, nacionalinių idėjų aštrumu ir principingumu. Valstybės saugumo departamento bandymai priskirti ją priešiškoms jėgoms, švelniai tariant, yra absurdiški. Susirūpinimą kelia tai, jog Lietuvoje beveik nebeliko lietuviško kapitalo žiniasklaidos priemonių.

LR Konstitucija garantuoja teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma skleisti informaciją bei idėjas. Deja, vadinamųjų vidaus ir išorės priešų paieška tampa kasdienio politinio konteksto dalimi. Ryškėja negatyvi tendencija persekioti žiniasklaidos priemones prieš jas panaudojant valstybės slaptųjų tarnybų galias. Pilietinė visuomenė negali toleruoti užmojų monopolizuoti laisvą žodį“, – teigia Europos Parlamento narys, „tvarkiečių“ lyderis, Prezidentas Rolandas Paksas.

Mintis apie „tvarkiečius“ sąmoningai palikau pabaigai. Būtent šios politinės jėgos likimas, bent jau man, kelia didžiausią nerimą, nes, manau, tai galėtų būti iš tiesų vienintelis, vis dar plačiuose politiniuose vandenyse plaukiojantis ir konservatorių bei jų patarėjų į priekį stumiamam, visa griaunančio liberalizmo „lėktuvnešiui“ galintis pabandyti pasipriešinti „laivas“. Kitos jėgos realiai Lietuvoje šiandien nėra. Ir vargiai bus leista atsirasti. Nemanau, kad

Kad ši politinė jėga vis dar kelia nerimą senosioms partijoms, įrodo ir tai, jog imtasi jos skaldymo procedūros ar net neviešinamų netiesioginių grasinimų. O tai, kad pasitraukė Mazuronio klanas ir tokie „ėjimai“ susilpnino partijos galią, nors iš tiesų tai gali būti sveikas apsivalymas nuo vidinį trobos grindinį ėdančio grybo, vis vien galingos griūties efekto nesukėlė.

Visai kitaip atrodo teisėsaugos ne taip seniai panaudotos poveikio priemonės. Jos nepaprastai identiškos kovos prieš „viktoraičius“–„darbiečius“ taktikai. Kaip tyčia reikiamu metu kažkoks šios partijos narys, kažkada sėdėjęs ganėtinai aukštoje kėdėje, berods, VRM, ištraukiamas į viešumą ir paskelbiamas nusikaltėliu. Matyk, jis naudojosi savo pareigomis ir iš to pelnėsi. Pagal tik tyrimą vedantiems žinomus faktus, galimai šis ne sau į kišenę dėjosi, bet partijai, paties lyderio pavestas, į „juodą kasą“ tempė. Prie viso to pridėkime kratas to paties V. Mazuronio neseniai valdytoje Aplinkos ministerijoje, kurioje šis – iš kvailumo arba ne visai – galėjo palikti kažkokius galimai nusikalstamo „siūlo“ galus, ir vaizdelis ima ryškėti.

Ne, negali sakyti, jog visa tai absoliučiai iš piršto laužta. Žmogaus delnai į save riečiasi, todėl ir tarp baltų vištų juoda pasitaiko. Net nebandau neigti, jog taip gali būti ir šiuo atveju, bet aiškiai

Kuo gi Rolando Pakso vadovaujamas politinis junginys toks grėsmingas „politiniams seniams“?

Prisiminkime dešimtmečio senumo (kiek daugiau nei dešimt metų) įvykius. Prezidento rinkimai. Pirmas turas. Pirmauja Prezidentas Valdas Adamkus. Jokios naujienos. Jau įsigalėjusi konservatoriškoji-socialdemokratinė sistema įsitikinusi šio kandidato pergale. Pirmasis netikėtumas – nepakanka vieno rinkimų turo. Į antrą turą prasmunka šių partijų nemalonėn patekęs Rolandas Paksas. Nerimo kirminėlis sukrebžda, bet pažvelgus į skelbiamus rezultatus, aiškiai matyti ryškus ir galingas balsų skirtumas. Prezidentui Adamkui, kaip tada skelbė absoliuti dauguma save vadinančių politologais, apžvalgininkais, antrame ture prisidės konservatorių ir tų pačių socialdemokratų rėmėjų balsai, todėl jo pergalė – garantuota. Tai, kad tokia eiga patikėjo visi, galima buvo įsitikinti pažvelgus tolimesnius viešus abiejų kandidatų debatus. Rolandą Paksą puolė visos politinės jėgos. Kaip kokie juodi varnai baltą kuosą.

Tai, kas įvyko toliau, regis, iki šiol rimto paaiškinimo nėra. Gal rinkėjui pagailo visų puolamos „kuosos“, o gal kandidato R. Pakso komandai pavyko neutralizuoti galimus balsavimo rezultatų klastojimus, bet po dviejų savaičių sekmadienio naktį bumptelėjo politinė, sakyčiau, „branduolinė bomba“. Nė kiek neperdedu. Tokių Prezidento rinkimų rezultatų niekas nesitikėjo ir nelaukė. Tai buvo neabejotinas smūgis SISTEMAI. Žiaurus smūgis. Rolandas Paksas tapo Lietuvos Respublikos Prezidentu. Užsispyręs, atkaklus žemaitis gavo Tautos mandatą. Deja, bet tik Tautos. Nei užjūrio šeimininkai, nei vietiniai turtingieji ar „neklystantieji“ šios pergalės nelaimino.

Jei panaši „demokratinė“ piliulė pirmojo Prezidento rinkimuose sunkiai, bet buvo nuryta jau anksčiau – a. a. Algirdui Mykolui

Beje, aš manau, kad tos kalbos, tie tvirtinimai apie kažkokių firmų, kurios lyg ir rėmė Prezidento R. Pakso rinkimų maratoną, o jam laimėjus pabandė tvirčiau atsistoti ant kojų, porinkiminė veikla, kažkuria prasme, galėjo būti tiesa. Galima tai suprasti, nes naujasis Prezidentas ir ypač jo aplinka puikiai žinojo SISTEMOS struktūrą, kurioje įtakingas verslas turi ganėtinai dideles galias. Tačiau tada nemaniau ir dabar netikiu, kad R. Paksas tuo pats tiesiogiai užsiėmė. Bet, matyt, to pakako, kad „turtingieji ir neklystantieji“ susivienytų ir, gavę palaiminimą iš šeimininko, imtųsi Tautos išrinkto šalies Prezidento „politinės mirties“ scenarijaus.

Likimas lėmė, kad jau prezidentinės „komos“ laiku man teko kartą susitikti su Prezidentu Rolandu Paksu. Ne tik klausyti jo kreipimosi į rinkėjus pilnutėlėje kino salėje, bet ir persimesti vienu kitu žodeliu prie kavos puodelio. Tai buvo neplanuotas ir absoliučiai netikėtas dalykas. Stebėjau jo pavargusį veidą, bet vis dar tvirtumu bei ryžtu spindinčias akis, ir tikrai nemaniau, kad „perversmininkams“ pasiseks. Deja, kas buvo toliau, jūs puikiai žinote. Manau, puikiai prisimenate kai kurias žiniasklaidoje mirgėjusias antraštes: „R. Paksas – politinis lavonas“, ir panašiai.

Prabėgo daugiau kaip dešimt metų, bet didelė dalis tų, kurie 2003 m. balsavo už R. Paksą ir savo balsais pasodino jį į Prezidento kėdę, tada net pagalvoti negalėjo, kad taip žemaičiui savo balsais nutiesė kelią ir į „politinę Golgotą“. Toji rinkėjų dalis jo pašalinimą priėmė kaip antausį patiems sau, todėl dar ir šiandien nė vienas rimtas apžvalgininkas ar politologas negalėtų absoliučiai tvirtai pasakyti, koks būtų realus rinkimų rezultatas, jei nuverstajam Prezidentui dar kartą leistų

Teisybę sakant, dalis tų rinkėjų jaučia pagiežą ne tik tiems politikams, kurie tada aiškiai ir nuolankiai dalyvavo interpeliacijoje, bet ir pačiam Prezidentui R. Paksui – dėl jo neryžtingumo. Juk tada Prezidentas turėjo visas galimybes kreiptis į savo rinkėjus ir atvirai paprašyti pagalbos. Manau, tada, Seimui priimant galutinį sprendimą dėl apkaltos Prezidentui, ties šia „Lietuvos širdimi“ galimai būtų susirinkę nė kiek nemažiau tautiečių, nei atmintinų Sausio 13-osios įvykių metu. O gal tai buvo valstybinis „agonijoje“ besiblaškančio Prezidento žingsnis, siekiant nepriešinti tarpusavyje piliečių ir nekelti valstybėje sumaišties? Bet ar visi Prezidentą R. Paksą palaikančiųjų pusėje ir jo priešininkų stovykloje tai suprato?!..

Praėjo daugiau kaip dešimt metų. Ne visi politikai, patekę „komon“, atsibunda ir prisikelia naujai kovai, tačiau Rolandui Paksui tai pavyko!.. Maratonas bylų teismuose nuplovė mestų kaltinimų bjaurastį, beliko tik kažkoks blaiviam eiliniam protui nesuvokiamas – politinės kaltės „vėdaras“. Iki šiol nepanaikintas, daugiau nei abejotinas Konstitucinio Teismo sprendimas „šiurkščiai sulaužė priesaiką“ ir tuometinio Seimo sprendimo „figos lapas“.

Iki šiol stebiuosi šio žmogaus kantrumu ir patiklumu. Nežinau, kas jam, „atsistojus ant kojų“, patarė pasukti „legitimios kovos keliu“: suburti politinę jėgą ir taip bandyti panaikinti paskutinę kliūtį dar vienam bandymui išgirsti tikrojo suvereno – Tautos verdiktą.

Ar galima susitarti su tais, kurie priėmė draudimą būti renkamu visam likusiam gyvenimui, kurių nemažas būrys vis dar tebesėdi tose pačiose politinėse kėdėse ar iš užkulisių daro įtaką politiniams sprendimams? Neįmanoma „pasmerktajam“ ir „bausmės vykdytojui“ susikalbėti net po dešimties metų!.. Priešingu atveju, neteisusis turi prisipažinti klydęs ir prisiimti atsakomybę.

Nejau šis naivuolis vis dar tiki su savo politinės jėgos keletą vietų Seime priversti konservatorius ir socialdemokratus „išplakti save viešumoje“ ar pademonstruoti gailestingumą? Negi jis tiki, kad koks nors Strasbūro Žmogaus Teisių Teismo sprendimas gali ką nors rimtai pakeisti Lietuvos politiniame gyvenime? O, šventasis naivume, ne vienas, tave pasikinkęs gyvenimiško kryžiaus keliu, jau pasuko į nebūtį!..

Drąsiai sakau, nieko iš tokio minkymosi politiniame purve nebus. Mūsų šalyje, beje, kitose taip pat, „demokratija“ ir teisingumas ne visiems vienodai taikomas. Mes jau seniai gyvename dvigubų standartų epochoje.

Laikas nusimesti rožinius akinius ir pagaliau suprasti: SISTEMOS saugotojai eina „va bank“ – jie ima griauti paskutinę reabilitacijos nuolankiai prašančio apsaugos sieną – partiją „Tvarka ir teisingumas“.

Būkime atviri: šiandien, jei taip ir toliau viskas eis, menkai kas betiki šiai partijai sėkmingais rinkimais į Seimą 2016 metais. Dar daugiau, dauguma politikos „pranašų“ Prezidentą R. Paksą ir jo bendražygius vėl skelbia atsistojus ant politinės nebūties slenksčio. Ko gero, jie yra teisūs. Deja, po šios „politinės mirties“ vargiai bepavyks jam prisikelti.

Dar yra šiek tiek laiko. Dar ištikimiausias buvusio Prezidento rinkėjas laukia ir viliasi. Bijau, kad eilinį kartą teks jam susitaikyti su mintimi, jog „viltis – kvailių motina“.

Ai, tenepyksta ant manęs „tvarkiečiai“. Atleisk ir Tu, mielasis skaitytojau, kad priverčiau taip ilgai maklinėti po mano keverzones, bet pabaigsiu atvirai ir tiesiai: Prezidentui Rolandui Paksui visi draudimai bus pašalinti, kai jis jau nebebus nieko vertas. Kai bus į miltus sutrinta ir pavėjui paleista visa šiuo metu dar turima politinių bendražygių „tvarkiečių“ galia, be kurios bet koks politikas – plikas kaip persenusio barsuko pakaušis.

Nebereikia laukti malonės – reikia pagaliau tikrai PRISIKELTI. Norint išsaugoti politinę jėgą, norint patraukti rinkėją, norint,

NEBIJOTI, kaip kažkada sakė Šv. Jonas Paulius II. Nebijoti, kad konservatoriškos „beretės“ ims klykti, kad pasamdytas ar fanatiškai nuteiktas jaunimėlis ims vėl degioti žvakutes ar kokius nors balandžius laidyti, kad sistemai ištikimi žiniasklaidininkai nebūtus dalykus ir mitus kurs, „prorusišku“ ar kitokiu apšauks. Absoliuti dauguma tautiečių siekia taikos, siekia gerų kaimynystės santykių ir gyvena viltimi. Ne ta pseudonepriklausomybės ir pseudopatriotizmo viltimi, bet teisingumo ir taikos viltimi.

Ar jis, ar jie gali prisikelti? Liūdna, bet netikiu, netikiu ir dar kartą netikiu, nors... Neseniai Rolando Pakso paskelbtas pareiškimas dėl žodžio laisvės trukdymų kažkur gilumoje užgavo kažkokią stygą, bet ir aš, ir daugumas kitų bijome tai paversti viltimi. Nežinau, bet, man atrodo, šis žemaitis jau seniai susitaikė su savo padėtimi ir nebeturi nei noro, nei jėgų. O gal paprasčiausiai bijo? Žmogiška? Tikrai taip. Tačiau net ir sunkiausiuose istorijos vingiuose visada gelbėjo žemaičiai. Kito tokio lygmens, deja, Lietuvoje nėra, o jei ir atsirastų, tai jam nebus leista ateiti.

Kodėl aš kalbu apie Rolandą Paksą? Todėl, kad jis buvo ir dar kažkiek liko Tautos Prezidentu. Vėl jis juo gali tapti tik keliaudamas kartu su Tauta, suprasdamas ją ir vykdydamas jos, o ne SISTEMOS valią. Kitoms politinėms jėgoms prasiveržti į Seimą nebus leista, o jo vadovaujama partija Tvarka ir teisingumas – jau seniai valdžios „prieškambaryje“. Svarbiausia neleisti konservatoriams, liberalams ir socialdemokratams dar kartą duris į „šviesą“ užtrenkti.

Tai ar švęsime Prezidento Rolando Pakso tikrąjį Prisikėlimą? Netikiu, bet viliuosi!..

Bemaž tuo pat metu Lietuvoje užgimė dvi pažangios, raginančios tautiečius telktis iniciatyvos: sausio 9 d. paskelbta Vilniaus forumo deklaracija – „Į Tautos ir valstybės atsinaujinimą“, o sausio 14 d. išplatintas partijos „Tvarka ir teisingumas“ lyderio, Prezidento Rolando PAKSO „Kreipimasis į Lietuvos Tautą“. Pastarasis kvietimas vienytis, kaip ir galima buvo tikėtis, susilaukė įvairių vertinimų. Reaguojant į „tvarkiečių“ lyderio R. Pakso žodžius: „Atėjo metas sakyti skausmingą tiesą ir ja gyventi, dėl jos kovoti! Esu tikras, jog nebegalima ilgiau atidėlioti: mums reikia burtis į tokią nacionalinę bendruomenę, kuri nepabūgtų stoti skersai kelio gręsiančiai nevilties ir mirties kultūrai, plūstančiai gobalizacijos bangai, kuri grasina nušluoti krikščioniškąją tradiciją bei lietuvių tautinį tapatumą. Mes turime būti tvirti ir vieningi, kad Tauta neišsivaikščiotų, kad ji toliau nesižudytų, neskurstų ir neišnyktų, o galėtų klestėti, kurti bei svajoti“, – vieno tautiečio komentaras, man pasirodė, tikrai vertas skaitytojų dėmesio: „Teisus Prezidentas Rolandas Paksas, net ir labai teisus!.. Bet specialiosios tarnybos jau puola jo vadovaujamą partiją, o V. Landsbergio neužmirštuolės jau įsegtos parsidavėlių „patriotų“ atlapuose!..

Žmonės bijo prarasti varganus darbus. Baimė dėl duonos kąsnio praradimo, kas jį dar turi, keliaklupsčiavimas, prisitaikėliškumas sukaustęs Tautą, kuri jau vos gyva, įsikibusi paskutinėmis jėgomis į viltį kaip nors čia išgyventi. Paprasti žmonės tyli, kaip žuvys vandeny. Visi, lyg stručiai, sukišę galvas į smėlį laukia, kol opiausios šalies problemos kažkaip savaime išsispręs. Kai kas bėga iš Lietuvos, bet kad ir bėgti jau nebėra kur!.. Gerai, kad buriate Tautą už išlikimą čia, Tėvynėje.

Nors beveik kiekvienas žmogus turi įgimtą teisingumo jausmą, bet dabar teisingumas Lietuvoje nebeegzistuoja. Teisingas, doras žmogus – bevertis žmogus. Už teisybės pasakymą netekau darbo. Atrodo, teisingas žmogus niekam čia nebereikalingas, reikalingi prisitaikėliai, sukčiai, aferistai, mokantys manipuliuoti, vogti...

Prezidente Rolandai Paksai! Jūs visada būsite viltis paprastų, valdžios apgaudinėjamų žmonių, kurie Jus gerbs, kaip sąžiningą Žmogų, tiesiogine šio žodžio prasme, be jokios gražbylystės, kaip Žmogų, kuris tikrai būtų daug gero nuveikęs Lietuvos labui ir padėjęs Tautai išbristi iš skurdo. Aš tikiu, kad prie Prezidento R. Pakso valstybė nebūtų taip išvogta, nebūtų tapusi pajuokos objektu, kur dauguma žmonių beteisiai, o korumpuoti vagys užvaldė valstybines institucijas ir terorizuoja mūsų valstybę!..“, – rašo anoniminis komentatorius.

– Gerbiamasis Prezidente, neseniai paskelbėte Kreipimąsi į Tautą – „Nebegalima ilgiau tylėti, atėjo metas sakyti skausmingą tiesą, ja gyventi ir dėl jos kovoti“. Kviečiate vienytis visoms pažangioms, pilietinėms-politinėms jėgoms Lietuvoje. Kokios priežastys inspiravo tokį skausmingą, sakyčiau, desperatišką kreipimąsi į tautiečius?

– Nemanau, kad šis Kreipimasis skausmingas ar desperatiškas, priešingai, jis yra apgalvotas iki smulkmenų. Ko gero, jau išnaudotos visos galimybės pakeisti valstybės gyvenimą bei situaciją šalyje tokiais būdais, kokie buvo taikomi iki šiol. Turbūt kiekvienam svarbiam momentui atsiranda atitinkami sprendimai. Šiandien geriausias sprendimas būtų jungtis į vieną būrį visiems neabejingiems, kas dar nėra viskuo nusivylęs, neišvažiavęs, neprasigėręs, netapęs narkomanu, nenusižudęs... Šiandien visi drauge turime pasiūlyti mūsų valstybės vystymo metmenis ir perspektyvą.

Aš manau, gal jau užtenka Lietuvoje kurti dvipartinę sistemą, užtenka uzurpuoti valdžią keliems žmonėms, užtenka tos demagogijos, kurią nuo ryto ligi vakaro girdime, užtenka neteisybės ir priešiškumo kaimynams, užtenka Lietuvai vilktis Europos Sąjungos

Mūsų Tauta buvo ir, tikiuosi, dar ilgai gyvuos. Ne tam mes gyvename šitame Žemės lopinėlyje, kurį mūsų protėviai ir seneliai atkovojo, kad dabar paverstume jį dykviete kažkokiems ateiviams, visoje Europoje siautėjantiems migrantams iš Afrikos ar Artimųjų Rytų šalių!.. Išties kritišką situaciją Lietuvoje patvirtinančių faktų yra daugybė, nuo europinių kainų iki menkų trečiojo pasaulio šalių atlyginimų. Dėl šalyje pritvinkusios neteisybės ir neteisingumo jausmo jau nebegalime ilgiau tylėti, todėl ir gimė tas mūsų Kreipimasis į tautiečius vienytis.

– Betgi turėtų būti iš anksto numatomi kažkokie organizaciniai veiksniai, siekiant realizuoti, praktiškai įgyvendinti gerus „tvarkiečių“ ketinimus?

– Be abejo, viskas bus labai atsakingai, kruopščiai paruošta, kadangi partija „Tvarka ir teisingumas“ – organizuota politinė jėga, vienijanti virš 14 tūkstančių narių, turinti savo partinę struktūrą bei skyrius visoje šalyje.

Mes būsime sudedamąja dalimi tų žmonių, pasiryžusių kurti nacionalinę, demokratišką, konstitucinę valstybę, kuria lietuviai galėtų didžiuotis. Aš kartais pagalvoju: kai grabnyčia tau prie galvos degs, iškils pagrindinis gyvenimo klausimas – ar tu padarei viską, ką galėjai padaryti, gyvendamas savo laiku ir šioje vietoje? Tai esminis klausimas, į kurį kiekvienas žmogus turėtų sau atsakyti.

Man asmeniškai būtų kur kas paprasčiau, patogiau (ypač kai pernai gruodį Seimas neprabalsavo už Konstitucijos 56 straipsnio pakeitimą) numoti į viską ranka, likti Europos Parlamente, toliau darbuotis Europos labui. Tai labai paprastas variantas. Bet vis tiek į tą esminį žmogaus gyvenimo klausimą reikės atsakyti – ar padarei viską, ką galėjai padaryti, kas dar įmanoma padaryti vardan tos Lietuvos?.. Tikiu, jog mums pakaks kompetencijos, supratimo, užsispyrimo, pažangių idėjų, ryžto, todėl vien

– Gerai žinome, pati tamsiausia naktis būna prieš aušrą. Visi tie STT puolimai bei „dovanos“ kalėdiniu laikotarpiu – tai policinės valstybės požymiai. Tikrai neturiu nieko prieš Lietuvos policiją, kaipo tokią. Aš čia kalbu apie policinius metodus, kurie taikomi, siekiant susidoroti su politiniais oponentais. Tokie uzurpuotos valstybės metodai tiktai parodo kai kurių politinių veikėjų desperaciją. Taip siekiama įbauginti kitaip mąstančius, supriešinti politikus. Mažesnės politinės partijos, turinčios apie 1,5 tūkstančio narių, nuo š. m. kovo 1 d. bus likviduotos. Pradėtas specialiųjų tarnybų puolimas prieš partiją „Tvarka ir teisingumas“ – tai aiškus kelias į dvipartinę sistemą!..

Pavyzdžiui, imkime politinių partijų finansavimą. Viskas Lietuvoje jau uždrausta, ką tik buvo įmanoma uždrausti, kad partija neturėtų finansavimo ir nieko negalėtų padaryti, negalėtų plačiau paskleisti savo idėjų. Po to žurnalistai, politologai stebisi, kokios neįdomios rinkimų kampanijos, tarsi pas mus apskritai nevyksta demokratiški rinkimai!..

Pasižiūrėkite į demokratines Europos valstybes, kur rinkimai – tikra šventė, kur vyksta aktyvios piliečių diskusijos, politikų susitikimai su rinkėjais, rengiami įvairūs koncertai, mitingai. Pažangos siekiantys europiečiai diskutuoja apie savo šalies problemas ir apie tai, kas pasikeis, jeigu į valdžią ateis viena ar kita partija.

Tik Lietuvoje absoliuti tyla!.. Čia viskas padaryta taip, kaip būdavo sovietmečiu. Balsuok nebalsavęs, bet 99 procentai prabalsuos už tuos, kurie „nepakeičiami“. Nors Lietuva vadinama demokratine valstybe, bet kai ateini į rinkimus, iškart pamatai: buvusios sovietinės, Rytų Europos valstybės yra pasiekusios kur kas aukštesnį demokratinį skaidrumo lygį nei mes. Balsavimo sistemoje taikoma elektronika, modernios apsaugos priemonės ir panašiai. O vakarietiškoje Lietuvoje tebėra gajus

Regis, tokiais metodais šalyje siekiama įgyvendinti dvipartinę sistemą, kai keturis metus valdžioje pabūna vieni, o po to ateina kiti. Net jeigu ir išlieka kokia satelitinė partijėlė, tai vieną kadenciją ji prisišlieja prie vienų, kitą kadenciją prie kitų. Valdžia sau, o žmonės sau, todėl visuomenėje sklando nusivylimas ir apatija. Milijonas tautiečių jau emigravo iš šalies, girtuoklystė provincijoje, vaikai skandinami šulinyje...

Kam patinka tokia „tvarka“ Lietuvoje, tegul nekreipia jokio dėmesio į mūsų Kreipimąsi. O tie žmonės, kurie norėtų matyti išties demokratišką valstybę, kitokią savo vaikų ir anūkų ateitį, kurie nenorėtų išvykti iš Lietuvos, manau, tikrai turėtų atkreipti dėmesį ir palaikyti mūsų iniciatyvą telktis bendram, be galo atsakingam darbui.

– Lietuvoje akivaizdūs požymiai užvaldytos, policinės valstybės, kuomet tariama „kairė“ socialdemokratai po eilinių rinkimų pakeičia tariamus „dešiniuosius“ konservatorius su satelitiniais liberalais. Deja, šalyje iš esmės niekas nesikeičia, veikiau degraduoja, psichozė „rusai puola“ bei karo kurstymo propaganda faktiškai pasitarnauja tokiems korupciniams projektams, kaip „LEO.LT“ ar „Independence“, klesti „savųjų“ protekcionizmas, konformizmas. Nors ir sunku patikėti, tačiau jokių prošvaisčių?!..

– Neseniai man teko lankytis Šveicarijoje, Berno parlamente susitikti su atskirų partijų ir komitetų vadovais. Aš du kartus gerbiamų kolegų paklausiau: ar jūs esate patenkinti Šveicarijos politine sistema? Ir abu kartus man buvo atsakyta – TAIP. Ten veikia pati geriausia valdžios sistema, kokią pasaulis kažkada yra sugalvojęs. Tai tiesioginės demokratijos sistema, palaikoma aktyvaus žmonių dalyvavimo, jų pilietiškumo, taikios žmonių valios apreiškimo. Šveicarijos valdžia – organizuojantis, piliečių valią įgyvendinantis instrumentas, o ne primetantis savo sprendimus

Mūsų valdžiai žmonės reikalingi tik tada, kai Lietuvoje vyksta rinkimai. Ir kuo mažiau žmonių dalyvauja rinkimuose, tuo valdantiesiems yra geriau. Kuo daugiau išvykusių iš Lietuvos, tuo lengviau suvaldyti piliečius, gaunančius socialines išmokas. Juk esama tokių gyvenviečių Lietuvoje, kur jau nebeliko laisvų darbo vietų, yra tiktai valstybinės arba municipalinės. Tai reiškia, jog to rajono ar miestelio vadovas yra absoliutus imperatorius. Lojalūs valdžiai priimami į darbą, maištaujantys – atleidžiami. Balsuosi vienaip, gausi socialines išmokas, o jei balsuosi kitaip, tavo artimieji gali netekti darbo valstybinėje tarnyboje...

Aš kalbu apie sistemines spragas mūsų šalies valdyme, kadangi turime į ką lygiuotis. Man labai imponuoja šveicarų pasakymas: „Už viską, ką turime geriausio šioje valstybėje, mes turime būti dėkingi šiuo metu veikiančiai politinei, tiesioginės demokratijos valdžios sistemai!..“. Šveicarijoje paprasti žmonės dalyvauja valstybės valdyme ir pasisako svarbiausiais klausimais, pavyzdžiui, įsileisti į šalį migrantus ar neįsileisti. Įsivaizduokite, jeigu kažkas iš Šveicarijos vadovų dalyvautų kokiame nors europiniame arba pasauliniame forume ir pasakytų: „Aš taip nusprendžiau“, be abejo, reakcija būtų sudėtinga. Bet kai jis pasako: „Šveicarijos gyventojai nusprendė, statyti mečetę arba nestatyti, nutiesti naują tiltą, naują elektrinę arba ne“, – tai jau visai kas kita!..

Kiekvienoje demokratinėje valstybėje žmonės yra svarbiausioji dalis. Todėl aš ir sakau, jog mums visiems reikia jausti atsakomybę už savo šalies ateitį. Manau, mūsų Tautai būtina telktis, vienytis, norint efektyviau pasipriešinti valdžios uzurpavimui, valstybės užvaldymui policiniais metodais, demagogijai, neteisingumui. Kartoju, ne tam mūsų proseneliai ir tėvai iškovojo Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę!..

Mano asmeninė pozicija, kurią visada stengiuosi įdiegti į vadovaujamos partijos politinę programą ir sprendimus,

– Prieš kiekvienus rinkimus Lietuvoje vykdomos užsakomosios sociologinės apklausos. Pastaruoju metu prognozuojama, jog viena iš dviejų partijų, „tvarkiečiai“ arba „darbiečiai“ po spalio mėnesį įvyksiančių Seimo rinkimų turėtų apmirti, nunykti – ką manote apie tai?

– Kai skaitau naujausias prognozes apie būsimų rinkimų favoritus arba girdžiu panašias politologų kalbas, visuomet sau užduodu labai paprastą klausimą – kam tai naudinga? Kodėl žiniasklaidoje atsirado vienoks ar kitoks straipsnis? Ar čia kalbama apie tai, kaip norima, kad būtų, ar pateikiamas konkretus faktas?..

Jeigu apie kažkurią politinę partiją norima kalbėti remiantis konkrečiais faktais, tai tada galėtume paimti, pavyzdžiui, Lietuvos konservatorius, kurie ilgiausiai valdė mūsų valstybę, ir pateikti visą sąrašą jų atliktų „gerų“ darbų, pradedant nuo Seimo nutarimo, kuriuo Konservatorių partija buvo įvardinta, kaip teroristinės organizacijos bruožų turinti politinė jėga (tai nustatė „darbietės“ L. Graužinienės vadovaujama Laikinoji Seimo komisija, tyrusi Pakaunės savanorių maištą, Bražuolės tilto susprogdinimą, Juro Abromavičiaus žūtį – autoriaus pastaba).

Reikėtų paminėti „Mažeikių naftos“ atidavimą amerikiečių kompanijai „Williams“, valstybinės įmonės „Lietuvos kuras“ privatizavimą, apskritai visą tą laukinę valstybinio turto privatizaciją pirmaisiais nepriklausomybės metais, daugiau nei du kartus

Kalbant apie išankstines sociologų prognozes dėl vienos ar kitos partijos, galėčiau priminti, berods, 1999 metais kažkas sakė, kad R. Paksas ir mūsų partija – politinis lavonas. Dabar 2016 metai, mano vadovaujama partija „Tvarka ir teisingumas“ gina tautinės, nacionalinės valstybės interesus, jais grindžia savo programinius siekius ir panašiai. Tuo pat metu politinė dauguma Lietuvoje, pataikaudama niekieno nerinktiems Briuselio biurokratams, inertiškai stumia šalį globalistinės, federacinės Europos Sąjungos link!..

Natūraliai kyla klausimas: ar nacionalinius interesus ginanti politinė partija, aiškiai pasisakiusi už tai, kad negalima pasirašyti ES Konstitucijos be Referendumo, gali būti mylima „tradicinių“ globalistų, federalistų? Mes gi aiškiai pasakėme: Lietuva be Referendumo negali atsisakyti nacionalinės valiutos lito ir įsivesti eurą. Mes taip pat sakėme, jog būtina grąžinti Lietuvos žmonėms valstybės nusavintą skolą, kai iš tikrųjų buvo galima tai padaryti.

Be abejo, Tautos ir valstybės nacionalinius interesus ginantys „tvarkiečiai“ nėra malonūs šiuo metu veikiančiai politinei SISTEMAI. Todėl prieš mus naudojamos jėgos struktūros. Deja, šiuo atveju taikomi metodai – tai Pandoros skrynios atidarymas. Pirmasis Pandoros skrynios atidarymas – 2004 metais Lietuvoje įvykdytas antikonstitucinis valstybės perversmas. Jeigu buvo galima nuversti demokratiškai žmonių išrinktą Respublikos Prezidentą, tai po to jau galima daryti viską!..

Specialiosios tarnybos, prisipirkusios už mokesčių mokėtojų pinigus moderniausios aparatūros, „prakišusios“ Seime nesąmoningus įstatymus, kad būtų galima klausytis pokalbių, sekti „kitaip galvojančius“ žmones, galiausiai pradėjo triuškinti kažkam neparankius politikus. O tie persekiojami politikai tyli, tarsi avinėliai,

Kas pasakė, kad Lietuvoje knibždėte knibžda žvalgų, šnipų ir panašiai? Valdančioji dauguma taip pasakė!.. Ar specialiosios struktūros neturi rimto darbo, jeigu ima sekti paprastus žmones, mokytojus, advokatus, politikus?!..

– Politizuota, Prezidentės D. Grybauskaitės įgeidžius tenkinanti „kišeninių“ specialiųjų tarnybų veikla – tikrai ne Lietuvos žmonių saugumo užtikrinimui, tokie autokratiški valdymo metodai – akivaizdus kenkimas mūsų valstybei!.. Vos tiktai Seime pasistūmėjo Prezidento R. Pakso pilietinių ir politinių teisių atkūrimo klausimas, tuoj pat STT užsakomoji akcija – pareikšti įtarimai jūsų vadovaujamai politinei partijai?!.. Kažin ar šios kadencijos Seimui pavyks įgyvendinti Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto sprendimus?

– Ko gero, šiuo metu tai jau nėra esminis klausimas. Bet kuriuo atveju, mums būtina išsaugoti savo politines, žmogiškas, moralines nuostatas, jausti atsakomybę už savo valstybę, ir siekti rezultatų, pasak Čerčilio, toje situacijoje, tomis aplinkybėmis, su ta komanda ir su tais ginklais, kuriuos tu turi.

Jeigu Seimas nenori įgyvendinti Strasbūro Teismo ir Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto sprendimų, mes padarysime viską, kad esminiai sprendimai būtų priimami mūsų partijos būstinėje Vilniuje, Totorių gatvėje.

– Kas ką sakytų, bet teisingumas Prezidento Rolando Pakso byloje, anksčiau ar vėliau, turės būti atkurtas Lietuvoje!..

– Patikėkite, tikrai neisiu ištiesęs ranką ir nemaldausiu, kad Lietuvoje būtų įgyvendintas Strasbūro Teismo sprendimas! Jau kuris laikas politikai, politologai, kai kurie buvę KT teisėjai bando veltis į absurdiškas diskusijas – kiek metų neleisti man dalyvauti rinkimuose Lietuvoje? Nušalino Prezidentą R. Paksą, pakeisdami Seime įstatymus, o norint sugrąžinti jam pilietines teises – esą

Tie, kurie 1991 m. sausio 13-osios naktį ramiausiai miegojo, dabar garsiausiai šaukia apie iškovotą laisvę!.. Jau nekalbant apie dabartinę šalies vadovę Dalią Grybauskaitę, net ir tuometis Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis buvo pasiruošęs atsitraukimo, pabėgimo iš Lietuvos kelią!.. Deja, daugumos politikų ambicijos neleidžia objektyviau pažvelgti į save ir kritiškiau vertinti savo vaidmenį valstybės gyvenime.

Labiausiai man imponuoja trys pasaulio politikai – De Golis, Ruzveltas ir Čerčilis. Iš Lietuvos politikų išskirčiau, be abejo, nepriklausomos Lietuvos valstybės parlamentarizmo ir demokratijos simbolį – Prezidentą Aleksandrą STULGINSKĮ. Kaip jau sakiau, pastarasis buvo reabilituotas po mirties, praėjus trims dešimtmečiams nuo to momento, kai 1961 metų rugsėjo 18 dieną KGB vyresnysis tardytojas kapitonas Melnikovas, peržiūrėjęs bylą, padarė išvadą: objektyvių kaltės įrodymų nėra, todėl suimtasis lagerininkas A. Stulginskis buvo nuteistas nepagrįstai!..

Ir kai dabar pasigirsta žurnalistų, politologų kalbos apie „SISTEMOS sudorotą Lietuvos Prezidentą R. Paksą“, mano principinė nuostata išlieka nepakitusi: žmogus gali būti sudorotas tik tuo atveju, jeigu jis pats tai pripažįsta. Bet kol tu pats savo širdyje nesijauti pralaimėjęs, tol vadinamieji „susidorojimai“ tėra tiktai fikcija!..

Neketinu trauktis. Ir todėl aš dar kartą noriu paraginti geros valios Lietuvos žmones, politines bei visuomenines organizacijas jungtis bendram tikslui – už tikrai nepriklausomą, demokratiniais pagrindais sutvarkytą, socialiai jautrią ir solidarią, teisingumu ir žmogiškumu grindžiamą valstybę! Tardamiesi su Tauta, politikai turi sudaryti sąlygas kiekvienam žmogui tobulėti, kurti asmeninę gerovę, siekti bendrumo pilnatvės, puoselėti kūrybiškumą, ugdyti įvairiapusiškumą ir verslumo gebėjimus.

Svarbiausiais tikslais laikau – tiesioginę ir dalyvaujamąją demokratiją, Tautos suverenitetą, tvarką valstybės tarnyboje, šeimos politiką, moralinį atgimimą, teisingus atlyginimus ir pensijas, klestinčią nacionalinę kultūrą, modernų švietimą. Kiekvieno susipratusio lietuvio pareiga – stiprinti Lietuvos politinį, ekonominį bei kultūrinį saugumą, telkti intelektualines galias. Šiems tikslams įgyvendinti mums būtina vienytis!..

– Dėkoju už pokalbį.

2015 m. liepos 25-26 dienomis Kaune buvo surengta viena įspūdingiausių Oro švenčių, skirta prieš 100 metų Aleksote įkurtam S. Dariaus ir S. Girėno aerodromo jubiliejui pažymėti. Renginio metu prie memorialo buvo pagerbti žuvę aviatoriai, į dangų pakilo legendinę „Lituanica“ primenantis senovinis lėktuvas „Falke“. Gausiai susirinkusius kauniečius bei svečius džiugino ne tik Lietuvos pilotai, savo pasirodymus ore demonstravo lakūnai iš Lenkijos, Latvijos bei kitų šalių. Išskirtinis šventės akcentas – svečio iš Vengrijos, legendinio „Red Bull Air Race“ piloto Peterio BESENYEI pasirodymas. Oro lenktynių krikštatėviu tituluojamas vengras – laisvojo stiliaus akrobatika išgarsėjęs pasaulinių varžybų čempionas.

Šventės dalyvių akys krypo ne tik į dangų. Ant žemės buvo demonstruojama daugybė įvairių lėktuvų bei skraidymo mašinų. Vienus juos buvo galima apžiūrėti iš arti, kitus – iš toliau. Kadangi aerodromas istorinis, šventėje netrūko tarpukario niuansų. Lietuvos aeroklubo senasis angaras tapo dar vienu šventės traukos tašku – jame įrengta prieškario laikų stiliaus kavinė „Lituanica“. Veikė

– Aš skraidau nuo 16 metų (dabar man 59-eri), tad mano skraidymo stažas daugiau nei 40 metų. Gerai žinau, kol alsuoju, tol ir skraidysiu!.. Šioje vietoje, gal ir keistai atrodo, bet tenka pripažinti – daug draugų lakūnų mes su kolegomis esame jau palaidoję, deja.

Na ir ką gi?.. Žinoma, tokiais atvejais būna be galo skaudu, liūdna, apmaudu, gaila žuvusiojo, kaip ir kiekvieno artimo žmogaus, kurį tenka palydėti Amžinybėn. Tačiau mums, likusiems ir vis dar esantiems, gyvenimas nesustoja, viskas nenumaldomai juda į priekį. Netrukus mes vėl skraidome to paties tipo sportiniais lėktuvais. Kiekvienas patyręs, profesionalus pilotas elgiasi būtent taip. Na, o tie, kurie staiga sustoja, pamatę ar pajautę, kad galbūt nereikia jiems daugiau skraidyti, siekiant išvengti tragiškos lemties, tai neretai, žiūrėk, kaip taisyklė, ir kitose gyvenimo srityse ima ir sustoja...

Bjauriausias dalykas, kad aviatoriams Lietuvoje tenka skraidyti su senais lėktuvais. Aš ir dabar dar skraidau su JAK-50. Patikimumo prasme šio tipo lėktuvai, deja, nepasižymi pačia geriausia reputacija. Aviacijos istorijoje yra žinoma daugybė nelaimingų atvejų, nutikusių skraidant būtent su JAK-50.

Pavyzdžiui, kolegos lakūnai gerai žino, Lietuvos akrobatinio skraidymo praktikoje buvo daugybė tokių atvejų, kai JAK-50 lėktuvas tiesiog sulūždavo ore: atitrūkęs sparnas tvodavo per kapotą ir taip užspaudavo pilotą kabinoje, kad šis nebegalėdavo iššokti su parašiutu. Taip žmogus gyvas palaidojamas ore, lėktuvui dar nepasiekus žemės...

Ir vis tiktai, nepaisant skaudžių nelaimių ar netgi įvykusios lėktuvo katastrofos, po kelių dienų mes ir vėl skraidome su to paties tipo JAK-50 lėktuvais. Vos atitrūkęs nuo žemės, tuojau pat pamiršti viską ir net nebegalvoji, jog tavo pilotuojamam lėktuvui gali atsitikti kažkas negero, kad grynai techninis gedimas gali fatališkai lemti skrydžio baigtį. O juk praktiškai su to paties tipo sportiniu lėktuvu ore darai tą patį, ką prieš tave jau ne kartą padangėje

Tad šia prasme, jeigu tą dieną Vytauto Galvono vietoje būtų skridęs kuris nors kitas pilotas, tai aš esu tikras, Vytautas šiandien skraidytų lygiai taip pat, kaip ir aš skraidau. Tokia jau yra aviacininkų kohorta... Nesinori kartoti, jog man išties labai gaila šio puikaus žmogaus, artimo draugo, Lietuvos akrobatinio skraidymo federacijos prezidento. Tačiau laikas nesustoja, gyvenimas tęsiasi, tad ir aviacijos šventės, akrobatinio skraidymo čempionatai bus nuolat rengiami, viskas vyks, kaip ir iki šiol vykdavo.

– Čia kaip legendinėje Fredžio Mercury dainoje – „Show must go on!..“. Turbūt sutiksite, akrobatiniame skraidyme RIZIKOS FAKTORIUS iš tikrųjų akivaizdus ir visada jaučiamas, jis sėlina kiekvienam pilotui iš paskos, lyg šešėlis? Kažin ar apskritai įmanoma tokius dalykus užmiršti, negalvoti apie tai? Ir kadangi niekas negali iš anksto numatyti visų aplinkybių, vadinasi, kiekvienas profesionalus lakūnas tarsi pats sau pasirašo mirties nuosprendį... su tam tikru laiko atidėjimu?

– Žmonėms, kuriuos apima negeros mintys bei nuojautos, vietos aviacijos sporte paprasčiausiai nėra. Ten, skrydyje, vietos baimei nėra!.. O jeigu tik atsiranda kažkokia baimė, būtinai tai ir įvyksta. Sėsdamas į lėktuvą, juolab pakilęs į orą, tu tiesiog nebegali palikti savyje vietos baimei. Vietoj jos turi būti profesionalumas, maksimali dėmesio koncentracija, viskas turi būti idealiai apskaičiuota. Ir niekas iš patyrusių lakūnų, pilotažininkų, tau nepasakys, kad skrydyje yra vietos baimei!..

– Žodžiu, daugybę metų pilotuojantis Prezidentas Rolandas Paksas, ryžtingai nusiteikęs, nebepalikdamas vietos baimei nei savo širdyje, nei sieloje, vyksta į Kauno S. Dariaus ir S. Girėno aerodromą, kur akrobatinio skraidymo viražais pradžiugins gausiai susirinkusius kauniečius bei miesto svečius, visus Oro šventės dalyvius?

– Kauno S. Dariaus ir S. Girėno aeroklubas, šiemet pažymintis

– Ir todėl kai kurie politikai, grupė Seimo narių įregistravo nutarimo projektą: „Dėl strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčio S. Dariaus ir S. Girėno aerodromo“? Nejau buvo pagrindo suabejoti naujojo Kauno miesto mero Visvaldo Matijošaičio geranoriškumu istorinės reikšmės objektui – S. Dariaus ir S. Girėno aerodromui?

– Vienu metu tokių abejonių tikrai buvo. Bet vėliau šiuo klausimu man teko kalbėtis su krašto apsaugos ministru Juozu Oleka, kuriam tenka kontaktuoti su miesto valdžia. Ministro teigimu, naujasis Kauno meras Visvaldas Matijošaitis dievagojasi, kad jis kaip tik nori sutvarkyti apleistą Aleksoto aerodromą, padaryti jį labiau moderniu, vakarietišku.

Manau, būtų labai gerai, jeigu atsirastų, tarkim, jungtinis juridinis darinys, ar tai viešoji įstaiga, kurios didžioji akcijų dalis priklausytų valstybei, kažkiek akcijų – Kauno miesto savivaldybei ar netgi privačioms kompanijoms. Svarbiausia, kad visi akcininkai iš tikrųjų būtų suinteresuoti Aleksoto aerodromo atnaujinimu ir veikimu.

– Laikas parodys, ar Kauno miesto mero Visvaldo Matijošaičio deklaratyvūs ketinimai modernizuoti nacionalinės reikšmės S. Dariaus ir S. Girėno aerodromą virs konkrečiais darbais. Na, o dabar gal grįžkime prie šimtmečio Oro šventės Aleksote?

– Mes su kolegomis dalyvausime jubiliejinėje Oro šventėje Kaune, kaip visuomet, trijų JAK sportinių lėktuvų grupinio skridimo programoje. Bus atliktas grupinės akrobatikos skrydis. Faktiškai į

– Kodėl Lietuvos akrobatinio skraidymo federacijai priklausantis lėktuvas JAK-50 dabar siunčiamas būtent į Kiniją?

– Aš esu pakviestas dalyvauti rugsėjo mėnesį Kinijoje įvyksiančiame didžiuliame aviacijos šou. Ir kadangi ten man teks skraidyti su lėktuvu JAK-50, tai dabar šis lėktuvas tabaluojasi kažkokiame laive, konteineryje, ir yra plukdomas į Kiniją. Ten JAK-50 bus surinktas, išbandytas, o rugsėjo vidury drauge su rimta pilotažininkų komanda man teks dalyvauti grandioziniame aviacijos šou.

– Kokie dar akrobatinio skraidymo Lietuvos lakūnai yra pakviesti dalyvauti Kinijoje rengiamoje aviacijos sporto šventėje?

– Iš Lietuvos pilotų būsiu tik aš vienas. Be abejo, smagu, kad neužmiršta ir pakviečia. Na, o man tai tikras malonumas – dar kartą paskraidyti sportiniu lėktuvu JAK-50.

– Papasakokite trumpai, kuo ypatinga bei įsimintina Kauno S. Dariaus ir S. Girėno aerodromo šimtmečio šventės programa?

– Be mūsų akrobatinio skraidymo trijulės atliekamo grupinio skrydžio, dalyvaus gausus būrys aviatorių ne tik iš Lietuvos, bet ir kitų Europos šalių, Latvijos, Lenkijos, Vengrijos. „Baltic Bees“(„Baltijos Bitės“) – šeši reaktyviniai lėktuvai „L-39“ iš Latvijos atliks įspūdingą grupinio pilotažo programą.

Be abejo, kaip minėjau, jubiliejinės Oro šventės Kaune puošmena – oro lenktynių krikštatėviu tituluojamas legendinis „Red Bull Air Race“ vengrų pilotas Peteris Besenyei (Bešeny). Laisvojo stiliaus akrobatika išgarsėjęs pasaulinių varžybų čempionas 59 metų P. Besenyei maždaug prieš penkiolika metų inicijavo bei sukūrė vienas ekstremaliausių sporto varžybų „Red Bull Air Race“. Visame pasaulyje, pradedant nuo gimtojo Budapešto iki Abu Dabio, vykstančios oro lenktynės sukviečia drąsiausius pilotus, gebančius pademonstruoti susirinkusiai publikai tiesiog neįtikėtinus triukus.

Beje, energetinių gėrimų kompanijos „Red Bull“ ir to paties pavadinimo „Formulės-1“ lenktynių komandos savininkas Dietrichas

– Ką gi? Tikėkimės, jog liepos 25-26 dienomis vyksiančios šimtmečio Oro šventės Kaune neaptemdys kažkokie nesklandumai, techniniai ekscesai bei netikėtumai, kad bus išvengta skaudžių nelaimių?

– Be abejo, taip ir bus. Galiu tik pakartoti, ką jau esu sakęs, ČIA baimei vietos nėra!.. Žinoma, tie mūsų sportiniai lėktuvai yra gerokai „pagyvenę“, sulaukę garbingo amžiaus. Kaip ir mes patys, beje, juk irgi nejaunėjame. Tačiau dabar aš bent jau žinau, ko dar nežinau. Aš jau gerai žinau, ką galiu ir ko negaliu daryti!.. Tokia patirtis – be galo svarbus dalykas kiekvienam pilotui.

Juk paprastai, ką patvirtina ir tragiški atvejai, mažiau patyrusio žmogaus akys, greitai užsidegančios jaunatvišku entuziazmu, būna kvadratinės, nusiteikimas ekstremumams beribis – kad jau duosiu garo, tai ir padarysiu!.. Deja, tokie „ekstremumai“, kai labai norima nustebinti gausiai susirinkusią publiką, dažniausia būna pirmą kartą ir per žemai. Todėl ir baigiasi tokie „eksperimentai“, kaip mes, pilotai, sakome, pilna burna žemių...

– Kadangi kiekvienas žmogus – mąstanti, nedaloma būtybė, manau, drąsiai galima būtų teigti, jog ilgainiui įgyta unikali patirtis akrobatiniame skraidyme, kai aiškiai žinai, ką gali ir ko negali daryti, jums praverčia ir aktyvioje politikoje, vadovaujant vienintelei dar likusiai Lietuvoje antisisteminei partijai „Tvarka ir teisingumas“. Berods, „tvarkiečiai“ ir vėl yra puolami teisėsaugos, sisteminėje žiniasklaidoje klijuojamos įvairios etiketės?

– Neseniai man paskambinę žurnalistai uždavė provokuojantį klausimą. Neva kažkoks Vengrijos institutas paskelbė atlikto „tyrimo“ rezultatus: kurios partijos Europoje yra prorusiškos, o kurios dar ne? Pasirodo, šių „ekspertų“ pateiktose išvadose teigiama, kad Lietuvoje veikianti partija „Tvarka ir teisingumas“ yra pati prorusiškiausia!?..

– Panašios „išvados“ remiasi nuvalkiotomis klišėmis: jeigu unisonu drauge su minia nešauksi „rusai puola“, automatiškai tapsi prorusiškiausiu, Kremliaus agentu ir panašiai...

– Būtų įdomu išsiaiškinti, koks apskritai institutas užsiima panašiomis „prognozėmis“? Kiek tame institute darbuotojų, kas finansuoja šią įstaigą?.. To aš tikrai nežinau. Pagaliau, visai nesvarbu, ar X instituto paskelbta informacija teisinga ar neteisinga, kadangi „tyrimo“ išvados specialiai buvo parengtos prieš 2014 metų Europos Parlamento rinkimus. Bet tada paskelbta informacija tiesiog „prasprūdo“, nesukėlė visuomenės susidomėjimo.

O dabar dviejų metų senumo medžiaga – X instituto „tyrimo“ išvados pateikiamos kaip visai naujos. Todėl žurnalistai manęs ir klausia: sutinku ar nesutinku su Vengrijos instituto paskelbtomis išvadomis? O kodėl aš turėčiau sutikti?!.. Juolab, kad partija „Tvarka ir teisingumas“ šiandien vienintelė partija Lietuvoje, ginanti nacionalinius valstybės interesus. Pasirodo, jeigu mes principingai laikomės TT programinių nuostatų, tai būtinai apšaukiami naciais arba prorusiškais!..

Bet kuo gi iš tikrųjų grindžiamas toks etikečių klijavimas? Tarkim, dėl euro įvedimo Lietuvoje mūsų partijos pozicija kokia buvo, tokia ir liko. Ar mes buvome neteisūs? Argi atsisakius nacionalinės valiutos lito, prekių kainos šalyje nepakilo?!.. O gal Lietuvai nereikia mokėti į Europos Stabilizavimo fondą?..

Kolegos man dar priekaištauja, kodėl aš nebalsavau už europarlamentaro Gabrieliaus Landsbergio pateiktą rezoliuciją dėl santykių tarp Rusijos ir Europos Sąjungos?.. Galiu aiškiai pasakyti: už kvailas, populistines rezoliucijas aš niekada nebalsuoju!..

Vykstant panašioms informacinėms atakoms, kaip taisyklė, iškart pasijungia internetinis portalas delfi.lt. Šįkart LNK ekrane pasirodė trys europarlamentarai – G. Landsbergis, A. Guoga, V. Mazuronis – su savo komentarais. Atidžiau pažvelgus į tokius išpuolius, nesunku suvokti, kokie nešvarūs politiniai žaidimai pastaruoju metu žaidžiami Lietuvoje.

Pavyzdžiui, vienu metu užsipuolami ne tik „tvarkiečiai“, bet ir susisiekimo ministras, kuris paverčiamas atpirkimo ožiu už sužlugdytą jūrų laivininkystę ir Lietuvos geležinkelius. Prezidentės D. Grybauskaitės teigimu, susisiekimo ministras turės prisiimti politinę atsakomybę jau šį rudenį. Arba staiga, nei iš šio, nei iš to, „Lietuvą užplūdo vilkai“ – metamas kaltinamas „tvarkiečių“ deleguotam aplinkos ministrui. Tokiame politiniame kontekste partijos „Tvarka ir teisingumas“ darymas prorusiška dar labiau sustiprinamas trijų „apaštalų“ komentarais LNK eteryje. Manau, taip siekiama sugriauti valdančiąją koaliciją, tuo pat metu formuojant palankią terpę naujai koalicijai.

Panašaus pobūdžio informacinės atakos prieš partiją „Tvarka ir teisingumas“ vykdomos vos ne kiekvieną dieną. Todėl visuomenei reikėtų žinoti, kad prieš politinius oponentus nesibodima paskleisti metų senumo kažkokio tai X instituto neva atlikto „tyrimo“ informaciją, kurią su malonumu atkartoja centriniai žiniasklaidos kanalai Lietuvoje.

– Kai visoje šalyje metų metais kurstoma masinė psichozė „rusai puola“, periodiškai pasikartojantys provokaciniai išpuoliai prieš partiją TT, tartum verčiantys pasiaiškinti, įrodinėti, kad esi ne kupranugaris, arba kad nesi prorusiškas. Bet gal nereikia nieko įrodinėti ir aiškinti, o tiesiog dirbti savo darbą?

– Tiesą sakant, niekam nieko aš neaiškinu ir neįrodinėju. Juk akivaizdu, kad vykdomas intensyvus puolimas prieš vienintelę dar likusią Lietuvoje partiją, kuri gina mūsų valstybės nacionalinius interesus. Bet kadangi dauguma tautiečių yra išgąsdinti Rusijos veiksmų, tai paleista eilinė dezinformacinė antis, grindžiama iš piršto laužtais argumentais bei replikomis – esą mūsų partija yra prorusiška, suveikia kur kas efektyviau, negu, tarkim, prieš penkerius metus. Kita vertus, nepaisant ciniškiausių išpuolių bei dezinformacijos, Lietuvoje tebėra daug blaiviai mąstančių žmonių, pasisakančių už politinį dialogą, stabilius, konstruktyvius santykius su kaimynine Rusija.

– Belieka konstatuoti: periodiški išpuoliai sisteminėje žiniasklaidoje, buvusių bendražygių išdavystės, aiškiai politizuotas teisinis persekiojimas turi neigiamos įtakos partijos TT reitingams?

– Tikrieji politinių partijų reitingai išaiškėja tiktai per rinkimus. Apie tai mes jau ne kartą esame kalbėję. Tarkim, ilgą laiką partija „Tvarka ir teisingumas“ buvo antroje pozicijoje, o suskaičiavus rinkėjų balsus savivaldybių rinkimuose paaiškėjo, kad esame ketvirti. Šiuo metu, kaip rodo naujausios sociologinės apklausos, „tvarkiečiai“ yra trečioje-ketvirtoje pozicijoje. Tiesą sakant, dėl svyruojančių mūsų partijos reitingų aš mažiausiai išgyvenu, į reitingus būtina atsižvelgti tiktai rinkimų metu.

Šiandien kur kas rimtesnė problema yra tai, kad Lietuva nėra savarankiška valstybė ir vykdo provasališką užsienio politiką. Europoje jau per kraštus veržiasi proglobalizmas, procentralizavimas, probriuseliškumas – nebereikia klausti žmonių nuomonės, nebereikia atsiklausti pavienių valstybių nuomonės, ypač mažesnių. O tai kelia ir kitą bangą – nacionalinių valstybių išsilaisvinimo. Žmonės jau nebenori, kad jiems diktuotų niekieno nerinkti Briuselio pareigūnai. Prieš tai pasisako ne vien tik suomiai, Nacionalinio fronto lyderė Marine Le Pen Prancūzijoje, Viktoras Orbanas Vengrijoje ar partija „Tvarka ir teisingumas“ Lietuvoje.

Mes įstojome į Europos Sąjungą kaip į lygių, demokratiškų valstybių Europą. Nesvarbu, kokio dydžio valstybė, svarbu, kad į jos balsą Briuselyje būtų įsiklausoma. Būdamas Respublikos Prezidentu, aš irgi agitavau už Lietuvos stojimą į ES, bet tikrai neagitavau už tai, kad susėstų dvi didžiosios valstybės, tarkim, vokiečiai ir prancūzai, ir

Yra daug gerų dalykų Europoje, tačiau dabar ES pasuko ne tuo keliu, kurį pasirinko Lietuva. Vykstantys procesai veda link unitarinės globalistinės institucijos formavimo. Pagrindinėmis vertybėmis tampa valdžios koncentracija Briuselyje, federalizmas, oligarchinis valdymas, kurio viena iš kelrodžių žvaigždžių – pinigai. Ir jeigu šito proceso mums nepavyks sustabdyti, tai mūsų Tauta išnyks kaip dūmas danguje!..

Mane labai jaudina dar viena mūsų valstybės problema – pastaruoju metu vėl pradėjęs didėti išvykstančių iš Lietuvos tautiečių srautas. Regis, niekas čia nepasikeitė į blogąją pusę, nei ekonomiškai, nei geopolitiškai, bet šiemet jau emigravo 5 tūkst. daugiau piliečių nei pernai. Ilgai galvojau, kokia dar priežastis gena žmones iš Lietuvos, kol pagaliau supratau – tai intensyvios karo kurstymo propagandos rezultatas!..

Nuo ryto iki vakaro girdime, kad turime kautis, rengtis komufliažinėmis uniformomis ir bėgti į miškus, tapti šauliais, ruošti maisto atsargas, kadangi jau visai netrukus būsime užpulti. Gyventojai dažnai mato šalies vadovus ne posėdžiuose, o tankuose, laivuose, su šautuvais, tarsi mes gyventume Šiaurės Korėjoje, nuolat girdime, kad Lietuva – priešakinėse fronto linijose...

Geriau informuotas bei turintis politinę patirtį žmogus aiškiai suvokia, dėl ko visa tai yra daroma. Bet jeigu tokios patirties nėra, o žmogus visai jaunas, turi šeimą, vaikų, jam natūraliai kyla klausimas:

Jeigu sukelta isterija: „kas ne su mumis, tas rusas“, susijusi su 2016 metų Seimo rinkimais, jei tokiu būdu politikai siekia suakumuliuoti savo elektoratą, – tai labai netoliaregiškas tikslas, nes mūsų valstybei daroma didžiulė žala!.. Valdžioje esantys politikai, valstybės pareigūnai turėtų pagaliau suvokti: mūsų stiprumas – tai diplomatinis lankstumas, politinis mobilumas. Mes galime sėkmingai bendrauti ne tik su Briuseliu ar Vašingtonu, bet ir su Maskva, visur siekdami savo interesų. Sugebėti apginti nacionalinius interesus – toks turėtų būti atsakingų politikų siekis!.. Būtent tokių politikų Lietuvai šiuo metu labiausiai reikia.

– Jeigu vienintelė dar likusi antisisteminė partija Tvarka ir teisingumas oponentų nuolat puolama, tai reiškia, Lietuvoje įnirtingai ir sparčiai judama link dvipartinės sistemos?

– Jau seniai aišku, kad Lietuvoje norima „įteisinti“ dvipartinę sistemą. Pavaldo konservatoriai, paskui juos pakeičia socialdemokratai. Ir taip šis ratas sukasi nuo rinkimų iki rinkimų. Svarbu tik, kad niekas nekeltų jokių kitų idėjų – nei tautinių, nei patriotinių, nei idealistinių!..

Visada sakiau ir sakysiu, partija „Tvarka ir teisingumas“ – sveikai nacionalinė, ginanti tautines, krikščioniškąsias vertybes, mūsų kultūrą, tradicijas, kalbą, valstybės interesus Lietuvoje ir už Lietuvos ribų. Už šalies nacionalinius interesus būtina ryžtingai kautis, nepaisant, kad Briuselis siekia primesti Lietuvai vienokias taisykles, o Vašingtonas kitokias. Ginant mūsų valstybės nacionalinius interesus, nereikia bijoti, kad žengus žingsnį į kairę, kažkieno būsime apšaukti prorusiškais, o žengus į dešinę – nacionalistais. Tikrai neverta pasiduoti tokiems propagandiniams triukams. Visada ir visur, atstovaujant ir ginant Lietuvos valstybės interesus, netgi pačią kritiškiausią situaciją reikėtų vertinti blaiviai, absoliučiai nepaisant etikečių – esą tu esi „prorusiškas“ – klijavimo!..

– Dėkoju už pokalbį.

Mes gyvename globalizacijos amžiuje. Globalizacija – tai pasaulyje vykstantys ekonominės, politinės, kultūrinės, religinės integracijos ir unifikacijos procesai. Dar visai neseniai pasaulio ekonomika buvo suvokiama kaip atskirų nacionalinių ekonomikų visuma. Globalizacijos proceso metu nacionalinės ekonomikos praranda savo nacionalinį uždarumą ir transnacionalizuojasi, pasaulyje laisvai migruoja kapitalas, darbo jėga, gamybiniai pajėgumai, ekonominiai, technologiniai procesai standartizuojami, nacionaliniai įstatymai unifikuojami, vyksta įvairių šalių kultūrų suartėjimas ir susiliejimas. Iš esmės globalizacija yra objektyvus ir santykinai pozityvus procesas.

Ypač negatyvu yra tai, kad šiuo metu globalizacija įgavo aiškiai išreikštą agresyvios amerikanizacijos pobūdį, kuris pasižymi JAV nacionalinių interesų dominavimo virš visų kitų pasaulio valstybių interesų ir ypatingai JAV transnacionalinių korporacijų diktato visame pasaulyje įtvirtinimu. Amerikanizacijos proceso metu nacionaliniai šalių politiniai ir ekonominiai interesai, kultūriniai skirtumai, tradicijos, valstybių suverenitetas yra nuvertinami iki komercinės vertės lygio, tampa verti tik tiek, kiek atitinka pasaulio hegemono JAV interesus ir, iš esmės, yra pasmerkiami išnykimui. Tokia yra JAV nacionalinių interesų dominavimo visame pasaulyje koncepcija.

Žymus amerikiečių ekonomistas Džozefas Stiglicas savo knygose pateikia daugybę pavyzdžių, kaip amerikanizacija sugriauna šalių nacionalines ekonomikas, didina nedarbą, skurdą, stabdo mokslinį techninį progresą, sukelia ekologines katastrofas planetoje. Dž. Stiglicas griežtai kritikuoja globalinių pasaulio institutų

Transnacionalinės korporacijos, orientuotos į maksimalaus pelno gavimą, siekia pasauliui primesti neoliberalųjį vystymosi variantą, tai yra, iš nacionalinių valstybių reikalauja liberalizuoti prekybą, kapitalo judėjimą, įstatymų pakeitimais liberalizuoti darbo santykius iki visiško darbuotojų beteisiškumo. Todėl ir JAV siūlomos Europos Sąjungai Transatlantinės prekybos sutartys yra naudingos išimtinai tik JAV, o ES bei pasaulio valstybėms bus pražūtingos.

Lietuvos sisteminės partijos – konservatoriai, liberalai, socdemai jau ketvirtis amžius vykdo atvirai proamerikietišką, vasalinę politiką, kiekvienais metais išduoda nacionalinius mūsų valstybės interesus. Vidaus ir užsienio politikos pagrindiniu akcentu sisteminės partijos paskelbė principą: „kuo daugiau Lietuvoje Amerikos, tuo mažiau mūsų šalyje Rusijos“.

Oficialios Lietuvos valdžios propaguojama arši rusofobija, nacionalizmas ir antirusiškas militarizmas tapo visų Lietuvos ekonominių projektų kertiniu akmeniu – „Mažeikių naftos“ padovanojimas amerikiečių kompanijai „Williams“, projektas „LEO LT“,

Deja, tokia vasalinė, atvirai proamerikietiška Lietuvos politika šalies nacionaliniams interesams sudavė mirtiną smūgį – milžiniški ekonominiai nuostoliai, masinė emigracija, socialinė ir turtinė nelygybė, militarizacija, teisinis nihilizmas, pilietinės visuomenės degradavimas. Ir visą tai daro sisteminės partijos, garsiausiai rėkiančios apie tariamą meilę Lietuvai, patriotizmą, tautiškumą?!..

Visų valdžios šakų koncentracija proamerikietiško klano rankose suteikia JAV marionetėms galimybę manipuliuoti visuomenės nuomone pasąmonės lygmenyje, todėl bet kokį bandymą ginti nacionalinius interesus tarptautiniuose santykiuose, remiantis LR Konstitucijoje bei Tautų Chartijoje įtvirtintais šalių lygybės, nesikišimo į šalių vidaus reikalus, pagarbos, savitarpio supratimo ir abipusės ekonominės naudos principais, sisteminės LT partijos prilygina prorusiškumui.

Dabartinės vasalinės Lietuvos valdžios požiūriu, atviras tarnavimas Vašingtono interesams ir tuo pačiu kenkimas nacionaliniams interesams yra normalu, priimtina, o būti racionaliu, pragmatišku yra prorusiška – kažkoks absurdo teatras?! Tokia valdančiųjų pozicija įmanoma tik vienu atveju – kai už nusikalstamą nacionalinių interesų nepaisymą politinė valdžia jokiu būdu neatsako!..

Pastaruoju metu visoje Europoje – Prancūzijoje, Italijoje, Anglijoje, Graikijoje ir kitose šalyse – stiprėja būtent nacionalinius interesus, šalių suverenitetus realiai ginančių partijų įtaka. Tokioms mažoms ES valstybėms kaip Lietuva nacionalinių interesų besąlygiškas gynimas – vienintelis kelias išgyventi!.. Aukoti Lietuvos valstybės nacionalinius interesus vardan pigios populistinės galimybės LT valdžiažmogiams nusifotografuoti šalia JAV prezidento

Europos Sąjungos Komisijos „direktyvas“ dėl privalomų migracijos kvotų padalinimo kritiškai vertina Europos Parlamento narys Rolandas PAKSAS, dar kartą primindamas, kad migrantų perkėlimo projektas buvo siūlomas kaip savanoriškas valstybių įsipareigojimų priėmimas, tad negali būti jokių kalbų apie privalomus Bendrijos narių įsipareigojimus.

R. P. Briuselio eurokratai pirmieji lipa ant statinės, diskutuojant dėl pabėgėlių perkėlimo kvotų, tačiau kai pasiūlai jiems stiprinti išorinių sienų kontrolę, apsimeta to negirdintys. Jie bus pirmieji žygeivių prieš terorizmą gretose, tarkim, Paryžiuje, bet bus paskutiniai, kai reikės užtikrinti savo šalių piliečių saugumą paprastos dienos ar naujametės nakties metu.

Suprantu, kai kam Europoje ir JAV labai norėtųsi, kad nacionalinių valstybių politikai būtų atskaitingi ne juos rinkusių valstybių piliečiams, bet Vokietijos, Prancūzijos ar Britanijos liberalių pažiūrų intelektualams, kuriantiems Jungtines Europos Valstijas kaip neišvengiamą federaciją. Bet aš visuomet pasisakau ir pasisakysiu už tautų Europą, laisvų valstybių sąjungą ir tiesioginės demokratijos, o ne jos fikcijos įtvirtinimą Europoje!..

– Grįžtant prie esminio klausimo: kam tai naudinga, kam tai reikalinga, ar nemanote, jog migrantų cunamio krizė Europoje tėra pasekmė jankių globalistų sukeltų „arabų pavasarių“ – valstybinių perversmų, „demokratijos eksporto“ į Artimųjų

R. P. Jau kalbama ir apie tai, tačiau tam tikro inertiškumo ir čia esama. Jeigu pradžioje, diskutuojant dėl nelegalių migrantų Europos Parlamente, tiesiog unisonu didžiųjų frakcijų atstovai išvien su Vokietijos ir Prancūzijos prezidentais kalbėjo apie tai, jog mums būtina saugoti europietiškas vertybes, draugiškai priimti pabėgėlius, pasirūpinti jais, nepaisant eilinių prancūzų ar vokiečių reiškiamo nepasitenkinimo tokia „atvirų durų“ politika, tai dabar EP pasigirsta jau visai kitokie balsai!.. Europarlamentarai pagaliau pradeda suvokti realų pavojų, kuris jau visiškai šalia.

Lygiai taip pat dar pareitos kadencijos Europos Parlamente buvo diskutuojama dėl vadinamojo „arabų pavasario“, „demokratijos eksporto“. Prisimenu, kiek patoso buvo politikų pasisakymuose apie demokratijos triumfą arabų valstybėse. Kiek liaupsių svečiams iš tų šalių, kiek premijų buvo išdalinta. Palyginti neseniai visam pasauliui buvo aiškinama, esą štai pasiekta demokratijos pergalė nuo buvusių rėžimų išlaisvintame Irake ir Libijoje. Tik kažkodėl dabar apie tai su tokiu patosu jau nebekalbama, dabar tylima. Visi pamatė, kad vyksta tikras karas tose „išlaisvintose“ arabų valstybėse, kad ten šaudoma, bombarduojami miestai, o vietos gyventojai priversti bėgti nuo tokios „demokratijos“

Mane ypač stebina, jog esant išties kritiškai geopolitinei situacijai, Lietuvos politikams užsiimti karo propaganda Rusijos atžvilgiu atrodo visiškai normalu, o pasakyti tvirtai ir aiškiai, kad mūsų šalis nėra pasiruošusi priimti pabėgėlių iš Afrikos bei Artimųjų Rytų, kažkodėl negalime, o gal tiesiog bijome?.. Ir kaip gi tada reikėtų suprasti oficialią Lietuvos poziciją migrantų klausimu?!..

Kalbant apie karo kurstymo propagandą Lietuvoje, manau, pirmiausia čia suveikia asmeninės kai kurių politikų ambicijos bei neapykanta Rusijai. Kitas dalykas, nuolat varoma propaganda atitraukia visuomenės dėmesį nuo įsisenėjusių mūsų valstybės vidaus problemų ir pasitarnauja kai kurioms partijoms Lietuvoje savojo elektorato formavimui, ruošiantis 2016 metu Seimo rinkimams. Labai jau amoralu, kai manipuliuojant žmonių baimėmis, pasitelkiant daugybę kartų išbandytą retoriką – „rusai puola“, paprasčiausiai siekiama politinės naudos!..

Deja, iki šiol mūsų valdžia deramai negynė Lietuvos interesų, o tik nuolankiai darė tai, kas reikalinga Briuselio biurokratams! Jeigu mes būtume gynę savo nacionalinius interesus, tikrai nebūtume įsivedę euro, nebūtume taip skubotai uždarę Ignalinos atominės elektrinės ir kitokių klaidų būtų išvengta. Deja, tenka pripažinti, mūsų šalyje vykdant Briuselio direktyvas pasireiškia tas prakeiktas lietuviškas nuolankumas. O norint apginti savo šalies nacionalinius interesus, politikams reikėtų turėti tvirtą stuburą!..

Geopolitiniais konfliktais, „arabų pavasariais“, „spalvotomis revoliucijomis“ suinteresuoti globalistai, anksčiau ar vėliau, superka arba tiesiog perima kompanijas, disponuojančias turtingais žemės resursais, todėl beatodairiškai kertami miškai, kasami deimantai ir t. t. Manau, būtent čia glūdi visa esmė, nuo kurios reikėtų pradėti sprendžiant į Europą besiveržiančių karo pabėgėlių problemas!..

Dabartiniai ES vadovai pademonstravo absoliutų nesugebėjimą migrantų krizei sureguliuoti. Betgi čia tik pabėgėliai, beginkliai žmonės. O jeigu pačioje Europoje kiltų rimtas karinis konfliktas, pakurstomas radikalių islamistų teroristinėmis atakomis – kas būtų tada?.. Akivaizdus Briuselio klerkų nesugebėjimas suvaldyti kritiškos situacijos, skubiai imtis prevencinių priemonių, kažkoks naivumas, tikintis, jog viskas savaime išsispręs. Tokia Briuselio klerkų vykdoma liberali politika patyrė absoliutų fiasko!..

Situacija išties kritiška. Arba keisis įtakingieji Europos politikai, arba ES migracijos politika turėtų keistis. Šiuo metu Europos Sąjunga atsidūrė pavojingoje kryžkelėje, susiduria su rimtais iššūkiais, bet niekas nenori, kad Bendrija iširtų!.. O kad taip neįvyktų, vis tiktai turėtų būti pagaliau išgirsti ir tie politikai, kurie principingai pasisako už tokią Europos Sąjungą, į kurią mes įstojome. Lygių ir nepriklausomų Europos valstybių sąjungą, o ne uzurpuotą Briuselio biurokratų!..

Ar demokratija Europoje yra tik tada, kai tu keliaklupsčiauji daugumai ir pasisakai už atviras Europos sienas pabėgėliams iš musulmoniško pasaulio? Ar demokratijos supratimas susitraukė arba tyčia buvo sutrauktas iki vienos tiesos, priimtinos ir reikalingos nedidelei grupei Europos valstybių vadovų ir jiems pataikaujantiems politikams bei euro biurokratams? Ar ta naujoji „demokratija“ jau nužudė diskusijas dėl visuomenės prigimtinių teisių ir laisvių, dėl jos daugumos nuostatų, dėl valstybių ir tautų suverenumo?..

Tikėtina, jog priimami pabėgėliai iš Afrikos bei Artimųjų Rytų šalių sudarys kur kas rimtesnį „taborą“ Lietuvoje, – su kitokiais narkotikais, nelegaliais ginklais, nežinomomis ligomis, o gal net su fanatiškais įsitikinimais, jog papjauti krikščionį jiems didelė garbė, tiesiausias kelias į dangų!..

Aš manau, mums privalu apsaugoti Lietuvą nuo panašių precedentų, todėl būtent tokia turėtų būti vykdoma oficiali šalies politika migrantų klausimu. Iš tiesų, būtina šalinti priežastis, imantis net ir karinių operacijų prieš nelegalią migraciją, kurios

Šiandien mes nesugebame išeiviams iš Lietuvos ir mūsų migrantams užsienio valstybėse vienodai teisingai išspręsti klausimo dėl dvigubos pilietybės. Šiandien Lietuva dar nesugeba užtikrinti savo senjorams normalių, prie Europos Sąjungos valstybių vidurkio artėjančių pensijų, o daugumai Lietuvos dirbančiųjų – europietišką vidurkį siekiančio vidutinio atlyginimo. Nepaisant to, mums siekiama primesti rūpestį į Viduržiemio jūros šalis plūstančiais migrantais, dėl kurių antplūdžio į jas Lietuva niekuo dėta. Tai primena ne tokius senus laikus, kai Chruščiovas privaloma tvarka Lietuvai siūlė kukurūzus sodinti kvadratiniu lizdiniu būdu...

Naujos šios problemos interpretacijos su privalomais nurodymais gali tik dar negatyviau nuteikti bendrijos šalių gyventojus, kurie šiandien ir taip nėra pozityviai nusiteikę dėl migrantų priėmimo. Ar Europoje esant tokiai pakankamai sudėtingai situacijai, reikia tokių neadekvačių sprendimų, naujų socialinės įtampos židinių? Manau, kad ne. Todėl ir Afrikos valstybėms ES privalo siųsti visai kitokį signalą – parama ir pagalba tik sprendžiant savo